Apie knygą: Kurt Vonnegut – Katės lopšys
Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9955640235
Puslapių skaičius: 303

Maždaug prieš savaitę visai netikėtai ir neplanuotai nusitvėriau ir dar labiau netikėtai greitai perskaičiau šią knygą. Ta proga beveik taip pat netikėtai greitai prisiruošiau parašyti ir keletą komentarų apie ją.

Pervertus titulinį puslapį, akį patraukia turinys. Ne kažkokiais skambiais skyrių pavadinimais, bet tuo, kad tęsiasi keletą puslapių, o knyga ypatingai stora nėra. Pasirodo, knygos skyriai užima po vieną-du puslapius, yra tik keletas ilgesnių. Sakyčiau – puikus sprendimas, leidžiantis knygą skaityti po truputį, tarpe kitų užsiėmimų. Aišku, galima teigti, jog toks skaitymas nėra geras ir įsijausti į skaitomą kūrinį įmanoma tik skaitant ilgai ir nuosekliai, bet man šiuo atveju taip tikrai nebuvo.
 
Po turinio jau prasideda ir pati knyga. Tarsi bendras epigrafas pateikta ištrauka iš „Bokonono knygų“, kur teigiama, jog visa, kas parašyta šioje knygoje, yra melas. Taip ir nesuprasi, ar tą patį skaitytojas turėtų pagalvoti ir apie „Katės lopšį“, ar čia tiesiog išankstinis supažindinimas su viena iš centrinių siužeto ašių – keista religija bokononizmu. Tiesa, perskaičius knygą, frazės prasmė ima darytis aiškesnė.
 
Už epigrafo jau atsiranda ir siužetas. Jis gana įdomus: atrodo, kad visą laiką kažkas vyksta – nėra dešimtpuslapinių vietovės aprašymų ar ilgų refleksijų apie gyvenimo beprasmybę, - bet galų gale supranti, kad beveik nieko ir neįvyksta. Labai trumpai sukonspektavus romano fabulą, gali pasirodyti, jog tai kūrinys apie pasaulio pabaigą, nors pasaulio pabaiga ateina tik pačioje pabaigoje, o likusioje knygos dalyje prie jos ir artėjama labai nepastebimai ir apdairiai, kad skaitytojas sunkiai suprastų, kaip viskas baigsis. Įvykių dėstymas primena tuos pusantro impresionistinio kūrinio, kuriuos esu skaitęs mokykloje – viskas sudėta iš atskirų vaizdelių, kartais jungiamų, regis, tik to paties pagrindinio veikėjo. Toks pasakojimo stilius yra kartu ir bene įdomiausia, ir, mano supratimu, silpniausia knygos grandis. Įdomiausia dėl to, kad netradicinė ir tinkama pašiepti šiuolaikinę visuomenę; silpniausia todėl, kad greitai ima pabosti, pasakojimas atrodo dirbtinai ištemptas ir ima kilti klausimas, ar tikrai autorius žinojo, apie ką rašo.
 
Greičiausiai žinojo, nes nors ir palikta daugybė neatsakytų klausimų, perskaičius knyga neatrodo dirbtinė. Kaip tik priešingai – daugelis aprašytų situacijų yra labai realistiškos, nors vykstančios juokingoje bananų respublikoje San Lorense arba makabriškame nežabotų tyrimų institute. Ir netgi fantastikos truputėlis įpinama, būtent tiek, kiek ir reikia, kad būtų įdomu, bet pernelyg nenutoltų nuo realybės. Tiesa, toji fantastika įvedama smarkiai kitaip, negu visas likęs siužeto vystymas – pasakojimas pasidaro nenuoseklus ir pamatoma, jog lyrinis subjektas (ech, koks linksmas terminas – toks lyruojantis liūliuojantis subjektyvus subjektas :D) rašo kažkada ateityje ir gali vertinti savo veiksmus bei žino gerokai daugiau, nei žinojo veiksmo vystymosi metu. Jei tokių epizodų pasitaikytų daug dažniau – būtų viskas gerai. Dabar jie yra lygiai trys visoje knygoje – pačioje pradžioje, tame fantastikos įvedime, ir dar kalbant apie vieną sutuoktinių porelę, tiksliau jų mirtį. Mažoka, todėl vėl susidaro nedidelis neišbaigtumo įspūdis.
 
Taigi, prirašiau jau beveik visą puslapį Word‘e, o dar nieko protingo, regis, nepasakiau. Tiesiog knyga ne tokia, apie kurią galima daug kažko protingo rašyti – norint suvokti ir įvertinti, reikia perskaityti. Tą padaryti rekomenduoju.
Subjektyvus įvertinimas – 8/10.