Daug žinome apie Jėzų Kristų. Daug žinome apie jo mokinius, apie žmones, kurie jį liudijo. Jeigu ir nežinome, galime skaityti. Kiek tikime, kiek netikime - tai pasiliekame sau. O ką žinome apie Barabą - žmogų, kurio ryšys su Jėzum buvo kitoks . Pamatinis, metafizinis. Ką galvojame apie žmogų, kuris su Kristum buvo surištas ne savo noru, bet turbūt stipriausiu ryšiu - gyvybės ir mirties, kurios Barabas nekentė labiausiai už viską, priešingai nei Kristus, pasirinkęs mirtį ant kryžiaus ir tuo leidęs gyventi Barabui.

Visada žavi autoriai, rašantys apie istorines asmenybes, ypač jei sugeba tai padaryti gerai. Kaip nepaklysti nuo faktų, o tuo pat metu turėti tiek fantazijos, kad sugebėtum patraukti skaitytoją? Galbūt klystu Barabą vadindama "istorine asmenybe". Istoriniu požiūriu jis joks herojus, ne toks žmogus, apie kurį reikėtų rašyti. Tačiau galbūt jis buvo pasirinktas neatsitiktinai.

Pär Lagerkvist romane Barabas - galvažudys, nusikaltėlis, toks, kokį mes jį ir galim įsivaizduoti. Jam nesunku suvaryti žmogui peilį į paširdžius, nesunku išduoti, meluoti. O vistik parašyta taip, kad mes neimsime jo nekęsti. Galbūt gailėtis? Labiausiai dėl jo vidinių prieštaravimų - dėl jo nemokėjimo, o gal negalėjimo pasirinkti tarp tikėjimo ir netikėjimo.

Romanas ne iš tų, kai sustoji prie trisdešimto puslapio ir padedi geresniems laikams. Pirmiausia - jį lengva skaityti. Autorius turi ką pasakyti Barabo lūpomis ir kalba paprastai, kartais, atrodo, perdėm paprastai. Ar įtikės Barabas į žmogų, atidavusį už jį savo gyvenimą? - toks klausimas kyla nuo pirmų puslapių, nors jau pradedant skaityti knygą yra kažkoks a priori žinojimas. Žinojimas ne apie Barabo pasirinkimą, nors pasirinkimas tarp tikėti ir netikėti turėtų įvykti, nes tikėjime lyg ir neturėtų būti vidurio kelio.

Romane ryškiausi yra trys momentai. Pirmiausia - meilė - krikščioniška meilė artimui. Apie ją kalba visi Išganytojo pasekėjai. Šią meilę skelbė Jėzus, ir ja jie dalinasi vieni su kitais. Keista, bet šiame visuotinės meilės artimui kontekste Barabas - patraukliausia asmenybė, tikras filosofas - egzistencialistas. Abejojantis, galvojantis, mąstantis, pateikiantis stebinančias savo įžvalgas. Jis kitaip suvokia Meilę artimui ir mato, kaip ją traktuoja tikintieji: Juos tikriausiai jungė jų mokymas, jų "meilė vienas kitam". Tačiau ar jie mylėjo tą, kuris buvo ne toks kaip jie, - šito geriau jų neklausti. (44-45 psl.)

Jo gyvenimas - trumpi prisiminimų ir išgyvenimų epizodai. Visi jie duria - galbūt ne tiek herojui - jo požiūris dažniausiai yra abejingai ramus - kiek skaitytojui. Kaip ir tas apie kiškialūpę ir mirusį jos vaiką. Apie moterį, kuri įtikėjo, apie tai, kaip buvo užmėtyta akmenimis. Kur tada buvo tikinčiųjų Meilė artimui? Kur buvo visi Jėzaus pasekėjai, kai Barabas nešė ją į kalnus guldyti šalia mirusio jos vaikelio? Nyku atpasakoti šį epizodą, kai autorius tai daro meistriškai, bet būtent jis yra pati tikriausia Meilės artimui apraiška. Ir Barabas tai supranta geriausiai.

Abejonė - antras dalykas, lydintis Barabą. Barabas abejoja kasdien. Abejoja žmonių pasakojimais, abejoja savo regėjimais. Abejoja Jėzum. Kartais primityviai, vaikiškai, kartais bandydamas Jėzų neigti logiškai. Jam nuolat kyla klausimai dėl jo neteisingumo, Barabas negali būti aklas ir tikėti, nežinodamas į juos atsakymų. Štai dabar ji guli negyva, užmušta dėl jo. Dėl tikrojo mesijo? Bet ar jis iš tiesų tikras? Pasaulio išganytojas, Žmonijos gelbėtojas? Tai kodėl jis negelbėjo jos, kai ji stovėjo akmenų duobėj? Kam leido, kad ji būtų dėl jo užmušta akmenimis? Jeigu jis buvo išganytojas, kodėl jos neapsaugojo? (72 psl)

Barabo prisiminimai šykštūs ir skausmingi. Bet prisiminti jam yra būtina, nes tik prisiminimai suteikia žinojimo ir atsakymus į kai kuriuos klausimus. Gal kaip tik tada Barabas suvokė, kad yra pradėtas ir pagimdytas su neapykanta viskam, kas sukurta danguj ir žemėj, ir net pačiam Kūrėjui . Šitame suvokime yra trečia romano dimensija - vienišumas. Barabas visą laiką yra tarp žmonių. Jis klausosi Išganytojo pasekėjų, domisi žmogaus, kuris buvo nukryžiuotas vietoj jo, mokymu. Jis grįžta pas savo sėbrus, jis gyvena surakintas su vergu Sahaku - ir netgi kai nebėra surakintas, jis vistiek visada yra šalia jo ir su juo iki Sahako nukryžiavimo. Kartais sujungtas su kitais gyvenimo, kartais pats ieškantis žmonių. Ir visame tame anoniminiame buvime tarp žmonių, Barabas yra vienišas. Taip, jis iš tiesų buvo vienui vienas ir danguj, ir žemėj .

Čia nėra kraujo, dusulio, raudų ir purvo - to, kas visai neseniai buvo garsiai aptarinėjamame filme "Kristaus kančia". Kristus pasirinko savo kelią, jis kentėjo už visus pasaulio nuodėminguosius, jo kančia buvo fizinė. O Barabas nesirinko. Jis nekentė mirties, nenorėjo fizinės kančios ir nuo to jis buvo išgelbėtas, bet ar dėl to jo gyvenimas tapo kitoks? Geresnis? Laimingesnis? Ar dėl to jis gali vadinti save išrinktuoju?

Barabas mirė nukryžiuotas. Taip pat kaip ir jo brolis nuo Golgotos laikų . Paskutinius žodžius Barabas ištarė į tamsą. Tau aš atiduodu savo sielą (139 psl.). Ar tikėti, kad šie žodžiai buvo skirti Dievui? Vienintelį atsakymą matau Barabo pokalbyje su prokuratoriumi. Įdomiausia, kad Barabas, atrodo, rado vidurinį kelią tarp tikėti ir netikėti. Tai yra noras .

Aš neturiu Dievo, - pagaliau atsiliepė Barabas. Bet sumurmėjo taip tyliai, kad vos galėjai išgirsti.

<...>

Aš juo norėčiau tikėti... (111-112 psl.)

Šis romanas atnešė Pär Lagerkvist Nobelio premiją. Galbūt kažkam tai rūpi. Bet, manau, jog tai, kaip jis rašo apie Barabą, tai, kaip jis palieka jam laisvą valią rinktis, yra verta daug daugiau. Verta, kad mes tai skaitytume.

Pasakė ir išleido dvasią