Tikiuosi, kad pristatyti, kas toks tas Laimonas Noreika, nereikia? Tvarka, ir neaiškinsiu - būtų gėda nežinoti šio BALSO, skambėjusio iš mūsų tėvų patefonų, radijo taškų, kolūkių kultūrnamių, mokyklų ir Menininkų rūmų (dab. Prezidentūra) salių. Tai jis mus supažindino su Maironio ir Mickevičiaus skambumu, Putino gelme ir Nėries subtilumu. Tai jo įskaitytų plokštelių tiražas nei didelis, nei mažas - apie 100 tūkst., t.y. maždaug 10 auksinių diskų; jam kada nors prilygs gal tik "Mango" ar n-tasis baliai… O ši knyga - jau antroji aktoriaus prisiminimų knyga, pirmosios, deja, perskaityti neteko.

Aktoriai - jie visada šiek tiek neįprasti žmonės, juk apie juos sakoma "bohema", "trenkti", "velnias neims". Tad ar neįdomu pažvelgti į jų gyvenimo užkulisius, a, smalsiosios plikosios žmogbeždžionės?

Taigi, šie atsiminimai yra suskirstyti pagal tai, ką autorius prisimena: savo motiną (nuostabi dalis, parašyta su tokia meile ir gerumu, kad abejingai skaityti neįmanoma), garsųjį teatro ekscentriką Borisą Dauguvietį, profesorių Vincą Mykolaitį - Putiną, akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (taip pat nuostabi dalis - skaudi, šviesi, poetiška), Paulių Širvį (ši dalis buvo įtraukta į dar vieną puikią knygą - atsiminimų apie poetą rinkinį "Kol Nemunas bus…", kuriai aprašyti būtinai kada nors atrasiu laiko), Juozą Baltušį, Eimunto Nekrošiaus spektaklius (kuriame L. Noreika suvaidino savo kol kas vienus iš paskutiniųjų vaidmenų); netgi poetus, kurių aktorius niekada nematė - Julių Janonį ir Salomėją Nėrį. Dalyje apie poetę yra puikus ir ironiškas epizodas: kai gastroliuodamas JAV apie 1986-uosius aktorius paskaitė keletą jos eilėraščių, vėliau Čikagos išeivijos laikraštis "Naujienos" kandžiai aptarinėjo aktoriaus netaktą - skaityti išdavikės eiles. Ir parašė: "gerai, rašė laikraštis, kad aktorius bent papildomai susiprato paskaityti Maironį ("Diemedžiu žydėsiu")… " (p. 162).

Autorius dažnai mėgina kovoti su prisiminimų subjektyvumu, bet, prisiminęs, kad tai vargu ar įmanoma, vėl leidžia bėgti praėjusių dienų smiltims pro cigaretę spaudžiančius pirštus, kurios pelenai krenta darkydami tvarkingus užrašus. Skaitydamas kartais pavargsti, kartais netgi panuobodžiauji - bet dažniausiai plauki pro tau nepažįstamų, bet daugelį kartų girdėtų žmonių gyvenimus, šyptelėdamas iš kokios nors keistenybės, suvirpėdamas nuo neteisybės, žavėdamasis kilnumu ar šmaikštumu. Tad trumpai tariant: poezijos, Lietuvos ir teatro artimosios istorijos gerbėjams - privaloma, kitiems - pagal skonius…

Gražu ir išmintinga