Kas patraukia į biografijų lauką mane, tave ir kitus? Noriu pabandyti prisiliesti prie žmogaus, kuris jau išėjęs. Noriu, skaitydama jo knygą, žvelgdama į jo paveikslą, klausydama jo dainų, suvokti šiek tiek daugiau. Noriu skaitydama paniurnėti, suabejoti, ar tikrai tas žmogus būtent taip manė, būtent taip jautėsi ir iš kur apie tai nutuokia rašantysis. Daug variantų. Gal nė vieno jų teisingo.

Prie teatro aktoriaus kūrybos (nekalbant apie įvairius spektaklių įrašus), jam išėjus, iš esmės negali sugrįžti. Lieka gandai, kritikų ir žiūrovų atsiliepimai, sukurtas mitas ar tiesiog tyla. Kino aktoriaus meistrystę galėčiau liudyti žiūrėdama senus filmus, kuriuose jis vaidino. Bet, atleiskite, kas juos rodo?..

Paklausiau vieno pažįstamo (vyresnio) žmogaus, ar šis žino tokį aktorių Bronių Babkauską. „Aišku, esu girdėjęs“, - atsakė. Tik štai vaidmenų teatre – nė vieno nepasakė. Kine? Vieno filmo pavadinimą. Nežinau, kas būtų mieliau aktoriui – ar kad nežinotų jo pavardės, bet prisimintų vaidmenį, vadindami personažo vardu, ar priešingai. Perskaičius knygą man atrodo, kad rinktųsi pirmąjį variantą. Bet jau nesužinosim. Galų gale ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad knygoje aš apčiuopiau žmogų. Ieškantį, laukiantį, bandantį, pavargusį, džiugų, orų, nuoširdų, tikrą.

Knygoje yra daug vietų, kuriose skaitytojas gali muistytis, klausdamas autoriaus: „O kas tau sakė, kaip jis tada jautėsi?“. Kuo pagrįsti skaitytojo pasitikėjimą knyga? Tą – bent jau iš dalies – lemia ir autoriaus asmenybė. Tik iš knygos sužinojau apie komišką L.Tapino ir B.Babkausko pažintį, išaugusią į bičiulystę. Knygai tai neabejotinai suteikia svorio. Man visada kelia abejonių visokie artimųjų ir pažįstamų bandymai paaiškinti. Paaiškinti kito žodį, žvilgsnį, poelgį. Ir kuo daugiau aiškinama, tuo labiau painiojamasi, tuo labiau tolstama nuo tiesos, nuo esmės. Čia tokių labirintų beveik (su nedidelėmis išimtimis) nėra. Gėrė – tai gėrė. Mylėjo – tai mylėjo. Kančia buvo kančia, džiaugsmas – džiaugsmas. Šis tas nutylėta, šis tas – atskleista, o daug kas likę tik paties B.Babkausko sielai.

Daugiau apie knygos turinį kalbėti nesinori. Nuo vaikystės iki išėjimo – vargu ar galima banaliau apibendrinti. Tiesa, gana daug dėmesio politiniams dalykams – sovietų valdžios kišimuisi, privalomiems spektakliams ir t.t. Galbūt tą galima paaiškinti ir knygos išleidimo data – 1991-ieji.

Knygos pavadinimas – eilutė iš Henriko Radausko eilėraščio – parinkta itin taikliai. Pamiršusiems – cituoju (kiti ras šios knygos 9 puslapyje): „Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke / Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. / „Sesute Angelika, medyje angelas verkia“. / „Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės“. Ir knygoje viskas tas juntama – našlaičio siela, angelo verksmas, ploni ir geltoni žmonės – visai kaip pienės...

KO VERKIA ANGELAS