Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje
Šlubas Briedis

Sekant vertėjos Violetos Tauragienės ir lietuviškų knygų apie indėnus pėdsakais, užsiroviau ant leidyklos “Baltos lankos” serijos “Tikrosios patirtys”, kurioje išleistas autobiografinis Mary Crow Dog pasakojimas „Lakotų moteris“. Iki šiol lietuviškai rimtesnės literatūros apie indėnus be Dee Browno „Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny“ ir Arkady Fiedlerio „Mažasis Bizonas“ buvo sudėtinga rasti.

Istorijos apie indėnus mums, gyvenantiems šiapus Atlanto, asocijuojasi su Vinetu, Harka ir Čingačguku intensyvių nuotykių fone. O kad tie visi nuotykiai kilo iš penkis amžius trukusio genocido, mes nesusimąstom, nes visuomenės informavimo priemonės apie tai tyli. (Štai žydšaudžiai dar dabar aktyviai persekiojami po visą pasaulį, o kad tai vyktų su indėnų galabytojais neteko girdėti). Tikiu, kad indėnų padėtis šiandieninėje Amerikoje nebėra tokia tragiška, bet tai nereiškia, kad reikia likti kurčiais praeities neteisybėms, kurios vyko vis labiau demokratijos kaukę prarandančioje Amerikoje.

„Lakotų moteris“ – puikus autobiografinis sijų genties moters pasakojimas apie indėnų padėtį praeito amžiaus 6-8 dešimtmetyje. Mary Crow Dog knygoje galima išskirti tris tematikas: indėnų politiniai-istoriniai reikalai, indėnų kultūriniai ypatumai ir pačios autorės gyvenimas. Visi tiek trys dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję ir persipynę.

Mary Crow Dog turi ir daugiau vardų: Mary Drąsusis Paukštis (Mary Brave Bird) ir Narsioji Moteris (Ohitika Win). Mary nėra grynakraujė indėnė, turi ir baltaodžio kraujo, todėl jai pritapti tiek prie baltaodžių, tiek prie grynakraujų indėnų visad buvo sunku. Jos istorija, panaši į gerokai sutirštintų tamsių spalvų filmą, prasideda skurdžioje Rosbado rezervacijoje Pietų Dakotoje: kelių šeimos kartų prakeiksmas – internatinė mokykla, paaugliškas alkoholizmas, gyvenimas be tėvo, vagystės, kalėjimai, narkotikai, išprievartavimas, gimdymas aplink švilpiant kulkoms, tik gimusio kūdikio atėmimas, sesers sterilizavimas be sutikimo, motina, besistengianti išauklėti krikščioniškai, vyro šeima, smerkianti, kad nemoka indėniškai ir turi baltųjų kraujo ir dar daugybė vingių, kuriuos Mary visgi įveikė. Ir ne tik asmeniniame gyvenime – atkakliai kovodama už visų indėnų teises, prisijungusi prie Amerikos Indėnų Judėjimo (AIJ, orig. American Indian Movement) Narsioji Moteris dalyvavo pačiame kovos už indėnų teises įvykių centre.

Skamba paskutinis sakinys labai nuobodžiai ir varginančiai sausai politiškai, bet tai visai kas kita, nei mūsų partijų blevyzgos. AIJ dalyviai rizikavo savo gyvybėmis dėl tokių, rodos, logiškų ir jau neginčijamų konstitucinių teisių, kaip, pavyzdžiui, teisės išpažinti savo religiją. “Mes visą laiką norėjome tik vieno – būti patys sau, gyventi savo gyvenimą taip, kaip mums atrodo tinkama. Valdyti save iš tikrųjų, o ne vien tik ant popieriaus. Kad mūsų teisės būtų gerbiamos.”

Mary be didelio proziškumo dėsto savo tikrąją patirtį. Iš pradžių  skaitytoją graudina ir sugraudina, prašosi gailesčio ir jį gauna, bet visą laiką nežaidžia skaitytojo emocijomis: sėkmingai ir logiškai išdėsto priežastis, kodėl dėl indėnų bėdų yra kalti ir patys indėnai, nesugebantys atitrūkti nuo praeities ir prisitaikyti milžinišku greičiu besikeičiame pasaulyje. Ji, praeitimi gyvenančių indėnų, nesmerkia, bet ir nepateisina. Pastebi ir išsako raudonodžių ydas, siaurą požiūrį, naivias viltis, daromas kvailystes, kurie tik dar labiau kenkia visai rasei.

„Paskui pasirodė, kad mūsų vyrai nemoka sukapoti skerdienos. Nieko sau medžiotojai!”

„Manoma, jog geriama tam, kad viską užmirštum. Tačiau visa bėda ta, kad neužmiršti, prisimeni – visas senas nuoskaudas bei neapykantas, tikras ir menamas. Ir visada tai baigiasi muštynėmis.“

„Jau besąlygiškai nebesižavėjau mūsų kariūnais, didvyriais, žiūrėjusiais mirčiai į akis Vunded Ni, o namuose dažnai virstančiais šešių pėdų ūgio vaikais. Akistatoje su mirtimi arba kalėjimu jie buvo supermenai, tačiau akistatoje su gyvenimu dauguma jų buvo silpni. Nė vienas nesugebėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Daugybė moterų buvo sužalotos ir paliktos vienos auginti vaikus. Kitados tradicinė indėno priedermė buvo rūpintis savo šeima ir ją globoti, taip pat ir pasirūpinti senomis našlėmis bei mažais našlaičiais. O dabar jie mūsų moterims sakydavo: “Pradėkime mudu mažą kariūną“, paskui pradingdavo ir mažus kariūnus pradėdavo kur nors kitur.“

Greta asmeninių išgyvenimų ir indėnų diskriminacijos scenų Mary pateikia nemažai žinių apie indėnišką kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimo niuansus, mitologiją. Tai bene mažiausiai pažinta sritis, kuri nuo Amerikos kolonizavimo pradžios kasmet labiau skursta, o ne gausėja. Žinoma, reikia suprasti ir indėnų nenorą atskleisti genčių paslaptis baltiesiems. Gi kiek ilgai bet koks bandymas išaiškinti gamtos dieviškumą buvo sutinkamas tik išjuokimu ar pasipelnymu. „Iš kartos į kartą mūsų lūpos kalbėjo baltiesiems, bet jie neturi ausų išgirsti, akių – pamatyti nei širdies – pajusti.“

Man įdomiausia buvo skaityti indėniškosios pasaulėvokos vietas. Šis tas dar likę galvoje iš L. Welskopf-Henrich „Didžiosios Lokės sūnūs“ ciklo, kurį, radęs laiko, mielai pakartočiau, ir M.L. Silko “Ceremonijos”, bet tai visgi daugiau grožinė ir senesnio istorinio laikotarpio literatūra. Tuo tarpu Mary Crow Dog teksto mitologijos dokumentiškumu nėra pagrindo abejoti. O jame tikrai pilna įdomių, mums nesuvokiamos kultūros, apraiškų. Pavyzdžiui, meskalo, iš kurio išgaunamam meskalinui Aldous Huxley paskyrė visą knygą „Suvokimo durys“ (Kitos knygos; 2008), vartojimas.

„Meskalas man padeda suprasti save pačią ir aplinkinį pasaulį. Jis leidžia man matyti, kokia karališka yra mano tauta, koks karališkas yra pats meskalas, kokį gerą poveikį jis gali daryti. Jis nuostabus, ir vis dėl to gali būti pavojingas, jei pavartosi jo netinkamai.“

Mary pasakoja, kad ir tarp indėnų randasi tokių, kurie ritualinį haliucinogeną naudoja vietoj įprastų narkotinių medžiagų, bet, anot pasakotojos, toks vartojimas yra netinkamas, tada nepajusi užplūstančios jėgos iš kito pasaulio. Anksčiau indėnų šamanai naudojo apeigoms įvairius kitus augalus – grybus ar durnaropes. Čia rašoma, kad meskalą indėnai pradėjo naudoti ne taip seniai – „kai buvo naikinami paskutiniai bizonai, o gentys buvo suvarytos į aptvertas rezervacijas“, ir jis jau laikomas neatskiriama ceremonijų dalimi. Senosiose vyriškose ceremonijose ima dalyvauti ir moterys – vyksta savotiškas indėnių feministinis judėjimas. Tam tikra senųjų ceremonijų dalis su laiku kinta, ir, nors įnešami nauji vėjai, ir šiandien neįtikėtinai skaitosi apsivalymo prakaitu, regėjimo šaukimosi, yuwipi ritualų detalės ar Saulės Šokio persidūrimai.

Pati knyga tik sukurpta netalentingai. Nors Mary Crow Dog gelbėjo garsus kovotojas už indėnų teises, publicitas Richardas Erdoes‘as, visuma primena atskirų žurnalistinių publikacijų lipdinį: tekstui trūksta sistemos, nesuvaldoma chronologinė tėkmė, neproporcingai daug vietos skiriama vieniems dalykams (pavyzdžiui, apgulčiai prie Vundid Ni), ir per mažai – kitiems (tik užsimenama apie AIJ moterų feministinį judėjimą, nedetalizuoja, kokius konkrečius reikalavimus Amerikos vyriausybei AIJ kėlė ir kt.). Pirmasis knygos skyrius praktiškai atskleidžia visus esminius autorės gyvenimo momentus, vėliau jie tik detalizuojami ir emociškai knyga vis skystėja. Nežiūrint to, „Lakotų moteris“ yra puiki pažintinė knyga ir tuo pačiu neeilinės asmenybės gyvenimiškos patirties sankaupa.

„Lakotų moteris“ pasakoja apie Mary gyvenimą iki 1977-ųjų. Tęsinys, pavadintas „Ohitika Woman“, apima vėlesnį autorės gyvenimą, tik abejoju, ar lietuviškai jį išvysime, o visgi įdomu, kaip toliau indėnams sekėsi ir sekasi kovoti dėl išlikimo.

P.S. Vertėjos mintis “kodėl šita knyga?” galite rasti čia.

P.P.S. Po knygos pažiūrėjau ir televizijai kurtą ekranizaciją „Lakota Woman: Siege at Wounded Knee“, kuri pasirodė visiškas niekalas. Bet gal čia taip dėl, to, kad lyginau su knyga, o gal … žiūrėjau ne širdies akimi.