Apie knygą: Larry Niven , Jerry Pournelle , Steven Barnes – Heoroto paveldas
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972280

Ši knyga – apie naujakurius kitoje planetoje. Atrodo, dieve mano, ką dar galima sukurti šia tema? O galima. Būtų. Deja, siužetas šleivokas ir kreivokas, o tai, kas galėtų gelbėti – charakteriai, kalba, naujos idėjos – nesuskamba. Pagrindiniai dalykai, kuriais apdovanojo naujakurius autoriai – netoliaregiškumas ir dauginimosi instinktas... 

Dėl pirmojo apkaltintas „hibernacijos nestabilumas“, problema, taip ir neišnaudojanti savo potencialo. Žmonės skrido į šią planetą, kaip sakoma, užšaldyti it baravykai, ir kai kam nepasisekė: tai būdas pagedo, tai smegenys lėčiau suktis pradėjo... Tik atrodo, jog puikiai galintis psichologinę įtampą sukelti faktorius naudojamas vien tam, kad pateisintų veikėjų netoliaregiškumą. T.y., skaitytojas juos toli aplenkia, ir tas ne taip erzintų, jei nuolat nebūtų primenama, kad čia suskrido patys gudriausi, savo sričių genialiausi, atspariausi ir t.t. Gal kas autoriams užsiminė, kad labai jau keistai atrodo tasai nesusivokimas, kas tapo hibernacijos nestabilumo sukūrimo priežastimi?

Žinoma, čia tik ironiškos spėlionės. 

Bet kas belieka, jei siužetą galima nusakyti pora sakinių: perpildyta Žemė siunčia ekspediciją į planetą, kurioje labai neblogos gyvenimo sąlygos. Naujakuriai turi įrengti kaimelį, apsėti laukus, įveisti atsivežtus gyvūnus ir pasiruošti vėlesniems „desantams“, tačiau, - o netikėtume! – svetima planeta parodo nagučius ir tenka gintis nuo nematytų pavojų. Tiesa, iš pradžių naujakuriai yra tokie buki, kad niekaip nepatiki, jog tie pavojai išvis gali egzistuoti, net kai kažkas kažką ima ir suėda. Ir tik vienas herojus, Veilendas Kedmenas, visur įžiūri grėsmes... Na, jis karys, jam norisi pakovoti, – galvoja visi ir nekreipia dėmesio, ramiai sodindami savo kukurūzus. Ir paskui to labai pasigaili! Nes vis dėlto gyvena upėse tokie baisūs padarai, pavadinami grendeliais (pagerbiant anglosaksų epo apie Beovulfą siaubūną Grendelį, puldinėjusį ir siaubusį elnių pilį – Heorotą), kuriems vienas juokas žmogelį sumaumoti. Nieko negirdėję mokykloje apie ekologinę pusiausvyrą, žmonės nutaria juos elementariai išnaikinti ir užverda tokią košę...

O kad nebūtų nuobodu stebėti abipusius galabijimus, autoriai mums suteikia galimybę stebėti įvairiausius meilės keturkampius, trikampius, dvikampius ir t.t. Jei tai galima pavadinti meile, o ne dauginimosi instinktu, kuris buvo vienas iš svarbesnių aspektų, renkantis ekspedicijos dalyvius. Deja, erotika to (pvz., „Tavo žaviosios krūtys baigia mane pritrėkšti“) nepavadinsi... Ir išvis, kaip kad sau pasakė artimai pabendravusi su bičiuliu viena herojė, tuo metu palikusi septynių savaičių kūdikį globai savo vyro, kuris po grendelio užpuolimo tapo nuo pusės neįgalus: tai, kas nutiko, neturi nieko bendro su santuoka ir jos meile vyrui. Na taip, sunku būtų ginčyti, kad turi. 

Tiesą sakant, žmonių santykiai čia keistoki, kartais atrodo, jog geriau supranti grendelius negu homo sapiens atstovus. Beje, daugiau pasakojimų grendelio akimis galėjo kiek pagerinti reikalus.

Aš net jau nenoriu rankioti visų stiliaus perlų, nuo kurių norisi galvą į sieną daužyti. Beje, kadaise buvo labai gera praktika – eiliuotus intarpus verčia poezijos vertėjai... 

Paieškokim pliusų.

Kam ši knyga gali būti naudinga? Ekologijos ir biologijos mokytojams, kurie galėtų panaudoti ją kaip puikų blogą pavyzdį, kas atsitinka, kai žmonės įsivaizduoja gamtos karaliais. 

Kam ji gali būti įdomi? Psichologams, kurie galėtų pamąstyti, kodėl vis dėlto ši autorių trijulė taip akcentuoja Kedmeno raumenis ir galingą stotą (susižavėjusių moterų akimis), - kek čia aliuzija į epą, kurių pilna knygoje (nors tai jo gilesniu turiniu, deja, nepripildo), ir kiek „tikro vyro“ įvaizdžio eskalavimas: jis viską gali pats pats pats – ir namą pasistatyti, ir priešą užmušti, ir ką ten dar? Kukurūzą pasodinti. Žodžiu, jei bendruomenei jo nereikia – tuo blogiau bendruomenei.

Kam ji gali tapti pramoga? Tiems fantastikos skaitytojams, kurie knygą prarija ir pamiršta...