Reikia:

Dešimties šviežių bulvių

Trupučio saulėgrąžų aliejaus

Žiupsnio druskos.

Ruošimo būdas: Bulves reikia švariai nuskusti, nuplauti po šaltu vandeniu, išpjaustyti akutes. Tuomet aštriu peiliu supjaustyti plonais, bet ne per plonais - nesilankstančiais griežinėliais. Užkaisti keptuvę. Aliejaus įpilti tiek, kad plonyčiu sluoksniu išsilietų po visą keptuvę. Bulves pradėti dėti pamažu tik tada, kai virš aliejaus laikomas delnas ims jausti lengvą šilumą. Kepti uždengus, metaline ar medine mentele apvartant kas penketas minučių, kol griežinėliai ims vos vos skrusti. Vartymo metu į bulves suberti po pusę žiupsnelio druskos. Bent jau taip bulves visada kepdavo mano mama ir nebuvo man skanesnio patiekalo grįžus iš lauko, žygio ar kelionės, nesvarbu, kokias tolimas ar artimas šalis būčiau aplankęs, egzotiškus ar įprastus patiekalus skanavęs… Keptų bulvių kvapas man visada primindavo tą jaukumą, kurio, dabar netekęs, blaškausi po visą pasaulį, miegu pavartėse ir tenkinuosi atsitiktiniu uždarbiu arba palengvindamas kokio nors neapdairaus piliečio piniginę. Tiksliau, pamatę mano raudonomis akių rainelėmis nuspalvintą žvilgsnį, jie pinigus atiduoda patys, tikėdamiesi išsigelbėti…"

Nepavargote skaityti? Turbūt taip prasidėtų mano rašomas kūrinys, jeigu mėginčiau parašyti kažką panašaus į „Kaip vanduo šokoladui". Lauros Esquivel kūrinio receptas gana paprastas, bet ne prastas: imame dvylika egzotiškų Meksikos virtuvės receptų (pvz., čiabelės pyrago, kurapkų rožių žiedlapių padaže, veršiukų uodegėlių sultinio, čiampandongo ir kt.) - vieną patiekalą vienam mėnesiui, G. G. Marquezo lengva erotika dvelkiantį magiškąjį realizmą („Šimtas metų vienatvės"), Pietų Amerikos serialų pabrėžtinę egzaltaciją, klasikinį meilės trikampį ir… Jūsų knyga išverčiama į trisdešimt penkias kalbas, tiražas viršija 4 milijonus, iki gyvenimo pabaigos valgote geriausiuose restoranuose ir nekvaršinate sau galvos maisto gaminimu! O, saldi svajone!

Nuostabi knyga! Sakau tai visiškai nuoširdžiai, be jokio pataikavimo. Skaitydamas ją jautiesi pakylėtas, sudomintas, apkvėpintas. Rodos - tik kokteilis, bet „veža"! Niekada nemėgau receptų skaitymo ar valgio gaminimo, bet po šio kūrinio net ir paprasčiausias uogienės virimas tapo kitokiu… Autorė meistriškai supina receptą ir gyvenimą, receptą ir įvykius. Patiekalai - čia ne tik fonas, čia jie savotiški veikėjai, kiekvienas su savo paskirtimi ir paslaptimi. Todėl čiabelės pyragas, paruoštas Titos, kurios mylimasis veda kitą seserį, nevaldomu ilgesiu pravimdo visus vestuvių svečius; o kurapkos rožių žiedlapių padaže išbudina tokias aistras, kad užsidega vasarinė prausykla ir trečioji sesuo išjoja nuogutėlė, apgaubta rožių aromato sukilėlių kapitono balne… O kokie palyginimai, kokios metaforos! „Ji pasijuto kaip spurga, įleista į verdančius taukus", „Matematiškai tiksliai keletą kartų įpjovusi žievę, suimdavo arbūzą rankomis ir trinktelėdavo į akmenį, reikėjo tiksliai pataikyti, nes arbūzo žievė išsiskleisdavo kaip stebuklinga gėlė ir ant stalo likdavo sveikas vaisius. Be jokios abejonės, Mama Elena buvo laikoma tikra meistre, kai reikdavo ką nors padalyti, išardyti, išnarstyti, įstumti į neviltį, nujunkyti, įvaryti baimės, sužlugdyti planus, veikti be sentimentų. Po Mamos Elenos mirties niekam nepavyko taip meistriškai pjaustyti arbūzo" (p. 75). Patikėkite, Mama Elena buvo tikras ne tik arbūzų siaubas! Seniai neteko sutikti tokio bjauraus personažo, kaip ir privaloma Meksikai. Iš tiesų, knygoje yra visko - tragedijos žiaurumo, dramedijos dviprasmiškumo, komedijos, magijos… Tik jaučiasi, kad knygos pabaiga šiek tiek skubota - neužteko rašytojai dvylikos mėnesių, akivaizdžiai neužteko, todėl paskutiniame sudėta tiek, kad po perskaitymo skaitytojo galva gali sukunkuliuoti, tarsi užverdantis puodas. Beje, pavadinime slypinti paslaptis - per daug vandens verdant šokoladą sugadina visą patiekalą…

Kvapnu, įdomu, gražu!