Iškart turiu pasakyti, kad rašau šališkai, nes ši knyga buvo viena labiausiai mane paveikusių (padariusių įspūdį, įtraukusių, sujaudinusių, etc.) knygų per pastaruosius metus. Prisipažinsiu, balsavau už šią knygą geriausios lietuviškos knygos rinkimuose ir balsuosiu, be jokių abejonių, antrą kartą. "Artumo jausmas" - pats taikliausias pavadinimas, kokį tik buvo galima rasti šiai knygai. Būtent tas jausmas nepalieka, skaitant Laurą Sintiją Černiauskaitę. Jos apysaką "Obuolys Kipreliui" jau prieš gerą pusmetį nešiojausi su savimi "Literatūroje ir mene", o dabar su didžiuliu lūkesčiu susipažinau su jos pjesėmis ir novelėmis.

Stiliumi ji visiškai išsiskiria iš kitų lietuvių rašytojų ir ypač - moterų rašytojų. Pirmiausia - savo nebijojimu nebūti "pernelyg meniška" ir nesuprantama, kas pastaruoju metu darosi madinga. Meilė ir neapykanta, kūniškumas šios moters kūryboje yra visiškai išvalyti nuo bet kokio vulgarumo ir netgi jusliškumo apskritai. Tarytum viskas, kas vyksta tarp žmonių, būtų pakelta į nežemišką lygį. Dažnai fizinis santykis primena kažką švento ir nepasiekiamo. Nepaisant to, kad Laura Sintija (te neįsižeidžia autorė, kad vadinu ją taip familiariai) rašo labai "lietuviškai", vistik yra kažkas, ko nesumaišysi su jokiu kitu lietuvių autoriumi. Pirmiausia - ji nepataikauja skaitytojų skoniui, nesivaiko madingų temų, nepritraukia tam tikros skaitytojų kategorijos skandalais ar kitais pigiais triukais (permiegojau/persirgau/tapau žvaigžde/išsiskyriau su vaikinu gėjumi - ir mano patirtis dabar tokia plati, kad tik rašyti ir rašyti). Viskas, dėl ko Laurą pamilsti (arba galimai ir nepamilsti), yra būtent artumo jausmas. Svarbiausia - kad autorė netampa dienoraščio ar moteriškų žurnalų rašytoja. Visi jos veikėjai yra matomi tarsi iš šono ir tarytum visiškai nesusiję su pačia rašančiąja.

Knygoje - dvi apysakos, tiek pat pjesių ir trys novelės. Stipriausi kūriniai, mano akimis, abi apysakos. "Vidurdienį, Lidijos laiku" bei "Obuolys Kipreliui". Nors pjeses man taip pat norisi išskirti. Ypač kai kuriuos jų herojus. Atrodo, kad nereikalingų herojų čia nėra: visi jie tiek aiškiai apibrėžti ir turi tiek įvairių savybių, jog negali įsivaizduoti, kad vieno ar kito herojaus nebūtų. Svarbiausia - herojai nėra vienpusiški - jie labai realūs, turintys abi žmogiškas puses - kažkiek ydingi, bet tuo pačiu savo ydomis neerzinantys ir neturintys neigiamo krūvio.

Knygoje daug moteriškumo. Daug herojų moterų ir santykio tarp jų. Moteris - nesvarbu, kokio amžiaus ir kokios socialinės padėties - Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryboje man pasirodė esanti tarytum mediumas tarp vyro ir pasaulio - tokia vos kvepianti, jauki, šilta, pažeidžiama, bet stipresnė už visus likusius žmones kartu sudėjus. Įsivaizduoju, kad tokia dažniausiai yra vyrų svajonių moteris, bet kokiame santykyje su pasauliu turėjo būti autorė, kad tai pajustų ir taip puikiai išreikštų?

Kalbėdama apie autorės "lietuviškumą", minty turiu daug ką. Lietuviškumas gyvena veikėjų veiksmuose, kartais aprašomose vietose, kartais elementariame žodyje, netgi ir dažnai atsirandančiame posūkyje į rusiškus herojus ir rusų kalbą - ši juk irgi neatskiriama nuo "lietuviškumo". O ir pati autorės kalba yra įvairi, slystanti, turtinga, kartais skambanti it senas pagoniškas burtažodis. Viena vertus, atrodo, kad ne ta, kuria kalbamės kasdien, kita vertus, labai suprantama ir neįmantri nei monologais, nei dialogais.

Šiltoji moteris pripildė ištuštėjusius puodelius arbatos. Šviesiaplaukė nusižiovavo ir nuleido delną ant išsipūtusio pilvo - tenai, tamsiuose gimdos vandenyse, suspurdėjo nubudęs Kiprelis.

Dažnai atėjusi į banką, mąstydavau, kaip ir kuo gyvena merginos, kurios sėdi prie kompiuterio anoje - "bankinėje" erdvėje. Dabar pirmiausia žiūriu, ar nesėdi kuri iš jų šiek tiek pakilusi nuo kėdės. Apie ką aš čia? Perskaitysite "Artumo jausmą" - suprasite.

Lietuviškai šilta.