Apie knygą: Laura Sintija Černiauskaitė – Benedikto slenksčiai
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955381402
Puslapių skaičius: 224

Nėra ko slėpti — šiai autorei jaučiu simpatiją. Naujausi jos kūriniai visada įtraukiami i mano „must read“ sarašą. Kartais žavi tai, ką ji rašo, kartais — kaip. Niekada — viskas ir niekada — niekas.  Naujausias romanas „Benedikto slenksčiai“ kėlė natūralų smalsumą — o kaip bus šį kartą, kas nusvers — turinys ar forma?

Gal nuskambės žiauriai, bet mano nuomone, šį kartą nenusvėrė nei viena, nei kita — svarstyklės liko tuščios. Prieš bandymus pasiaiškinti, kodėl — žvilgsnis į siužetą. Pažintis su Benediktu prasideda nuo dienos, kai motina jį atveda ir numeta pirmą kartą matomam tėvui (o gal visai ir ne tėvui). Laisvo gyvenimo pasiilgusios motinos poelgis — pirmasis slenkstis, kurį Benediktas įveikia padedamas iki tol nepažįstamo vyro, pamažu tapusio artimiausiu žmogumi. Toliau — studijos, pirmas kartas, pirma meilė, pirmas alus, pirmas susidūrimas su niekšybe ir t.t. ir t.t.

Argumentai „manęs neįtikina“ visada šiek tiek kelia įtarimų, kad gal tai tik paties skaitytojo/žiūrovo/kritiko problema. Galbūt taip yra ir šį kartą. Bet Benediktas manęs neįtikina. Kalbu ne apie jo poelgių loginę seką (nors tikrai smalsu, kaip kaimo bernas, užaugęs tikrame užkaboryje, lankęs vietinę mokyklėlę ir, atrodo, buvęs per šviesmečius nuo visokių meno ir kultūros apraiškų, vos ūgtelėjęs ima ir įstoja studijuoti smuiko specialybės!). Neįtikina jo vidiniai slenksčiai, atrodo, skaitytojui turintys sukelti užuojautą, gailestį, paniką, pyktį, galų gale — susitapatinimo, išgyvenimų ir patirties bendrystės pojūtį. Viename interviu teko girdėti, kaip autorė aiškino sąmoningai nesukūrusi Benediktui itin dramatiškų slenksčių; su daugeliu jų gyvenime susiduriame kiekvienas. Lyg ir natūralu būtų atpažįstamose situacijose tiesiog reaguoti — pritariant ar ginčijantis. Deja, neįvyksta nieko panašaus. Puslapiai, tiesa, verčiami greitai, skaityti lengva, o patikėti — sunku. 

Panašios tematikos lietuvių autorių kūrinių teko skaityti ir anksčiau — jų sąmoningai neminėsiu. Pora kūrinių įsiminė vidinio ir išorinio paauglių ir jaunuolių gyvenimo prieštara: iš vidaus veržiasi gaivališkumas, spragsi kraujas, emocijos — nuogos ir sutirštinamos, bet išoriniame gyvenime visa tai tramdo tėvai, mokytojai, išsiauklėjimas, moralės normos. Čia — atvirkščiai. Benedikto išorinis gyvenimas kunkuliuoja įvykiais: motinos išdavystė, naujo pažįstamo nužudymas, trūkinėjantys santykiai su Vega, tėvo mirtis ir t.t. Bet jis pats lieka neperprantamas, neatsikratantis kažkokio netikrumo etiketės, lyg manekenas, lyg popierinė figūrėlė, kurią gali vartyti kaip nori, bet ji vis tiek liks popierinė, kad ir kaip jam stengtasi suteikti gyvybės.

Kur kas įtikinamesnis pasirodė Vegos personažas. Ta isteriška, nervinga, savimi nepasitikinti mergiotė, besiblaškanti tarp fatališkos moters ir smėlio dėžėje nuskriaustos mažametės įvaizdžių, kartais nervina, bet bent jau įsimena labiau, nei daugelis Benedikto slenksčių.

Romano kalba, mano nuomone, šįsyk pasirodė skurdesnė nei kituose L.S.Černiauskaitės kūriniuose. Beveik nėra „Liučė čiuožia“ ir kitų pjesių taupumo — bet neradau ir ankstesniame romane įsiminusio žodingumo. Be to, visiškai nesuprantamas liko romano laikas. Benedikto vaikystės buities detalės, senoviniai žodžiai lyg ir nukelia į laiką mažiausiai prieš kelis dešimtmečius. Bet vos Benas įstoja į aukštesniąją meno mokyklą — panašu, kad jis Vilniaus gatvėms vaikšto šiandien.

Padrikai vardinti knygos Achilo kulnus (pabrėžiu — mano asmenine nuomone) būtų galima ir dar. Bet reziumuojant turbūt pakaktų šito: knyga įvyksta arba ne. Kaip stebuklas, kurio kas kartą tikiesi atsivertęs naujos knygos puslapius. Minėtame interviu girdėjau, kad lietuvių literatūroje rašytoja bene pirmą kartą ėmėsi atskleisti vaikino vidinį pasaulį. Galbūt. Bet man, skaitytojui, tai visiškai nesvarbu. Aš neskaičiuoju kartų, kas kaip kada ką ėmėsi papasakoti, nevedu statistikos, nebraižau diagramų. Aš laukiu įvykimo. Stebuklo, kuris šį kartą neįvyko.