Diskusijos apie tai, ar verta literatūrą skirstyti į moteriškąją ir visą likusią, gimė, augo, brendo, galiausiai – išsikvėpė ir turbūt jau mirė. Vis dėlto jei atsiras tokių, kurie kaip dinozaurai laikosi formuluotės „moteriška literatūra“, kalbėdami apie šią knygą jos tikrai neužmirš. Ir teisūs bus tiek pat, kiek ir klys.

Rašytoja, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė ir jos pirmasis romanas. Jei reikėtų skirti balus (apsaugok mus nuo šito) už du dalykus – kas pasakyta ir kaip pasakyta, svarstykles vis dėlto nusvertų „kaip“, o ne „kas“. Knygos centras - viena iš šeimų, kur daug šmėklų – netekties, mirties, išdavystės, kur moteris – užgesusiomis akimis, kur vyras – įžiebiantis tik cigaretę. Kur žmonės bando, bet nemoka, nežino ar negali būti laimingi. Kaip ir ankstesnėse knygose, jaučiu ypatingą autorės dėmesį vaikui. Tikėjimą jo gilumu, tikrumu, jo suvokimu. Vaiko žvilgsnis – lyg lakmuso popierėlis beprotiškoje vyro ir moters chemijoje. Tai vaikas mato, kad mama – visa šilkinė. Jis tik nežino, kaip tai parodyti ir tėčiui.

Atvirai sakant, ankstesnės autorės knygos („Liučė čiuožia“ bei „Artumo jausmas“) man pasirodė nuo naujosios besiskiriančios tik apimtimi. Bet L.S.Černiauskaitės kūrybos gerbėjų toks vertinimas turbūt neišgąsdins. Nes čia randi ne tik senovinių veikėjų vardų sąrašą (ar tik nepadaugės „ant Lietuvos“ Kiprelių, Beatričių ir Izabelių???). Ne tik vienoje knygoje pradėtus, šioje – lyg pabaigtus posakius (nežinia kodėl iš „Artumo jausmo“ įsiminusi akimirka, kai „švito skaudžiai ir greitai“, o čia aptinku, jog „švito jaukiai, neskaudžiai“ (p.92). Čia lieka ir tas savitas, su niekuo nesupainiojamas autorės stilius. Gal tikrai, anot vienos kritikės, primena F.Sagan, bet visgi turi kažką lietuviškai, o ne prancūziškai melancholiško. Sakiniai vyniojasi lengvai, grakščiai, su vos juntama šviesaus liūdesio gaidele, nušlifuoti iki skausmo, bet likę gyvi, pulsuojantys autorine energija. Romane nuolat juntama ypatinga atida žolės krustelėjimui, blakstienos virptelėjimui, balso drebuliui. Lyg įrodant, kad tokia smulkmena - dienos, žmogaus, o gal ir viso jo gyvenimo esmė.

Autorės gvildenama mirties tematika man pasirodė viena įdomiausių, jautriausiai išreikštų knygos nuotaikų. Jos dvelksmo, nenuspėjamumo, bet kartu ir skausmingo žinojimo, jog ji laukia, lenkiami herojai priešindamiesi draskosi (suaugusieji) arba pasitinka ramiai ir oriai (vaikai): „Žinau, kad mano mirtis auga kartu su manimi ir yra staigi ir aštri kaip dūris. (....) Ir viskas manyje nuščius, kai mirties šydas rangysis ir raibuliuos per mano audinius. Nesipriešinsiu jai. Nes ji žino, ką daro“ (p.162).

Taigi ar čia moteriškas romanas? Gal. Nors moteriški romanai man labiau asociuojasi su tokiomis antraštėmis kaip „Turtingi vyrai geriau bučiuojasi“ (tokia tikrai buvo!). Aistros verda, bet prislopintos. Istorijos vyniojasi, bet lyg pro santūrumo ir drovumo rūką. Labiausiai vertinu šios autorės kūrybą ne už tai, ką ji pasako, bet už tai, ko ji nepasako.

Trumpai tariant – jei patiko ankstesnės L.S.Černiauskaitės knygos, patiks ir ši. O jei nepatiko, tai skaitykite dar kartą!

O paralelės su F.Sagan vis dėlto neišvengsiu.Nes paskutinį sakinį norisi parašyti būtent taip:

TRUPUTIS SAULĖS ŠALTAME VANDENYJE