Leene Lander „Tegul užeina audra“

Apie knygą: Leene Lander – Tegul užeina audra
Leidykla: Alma littera (2003)
ISBN: 9955082216
Puslapių skaičius: 280

Ir vėl į Šiaurę – mėgstama literatūros kryptimi. Nepaisant jokių „viena garsiausių“ ar „viena tyliausių“, „šiuolaikinė“ ar ne visai. Nors būtent taip - „viena garsiausių šiuolaikinių“ Suomijos rašytojų apibūdinama L.Lander. Knygos anotacijoje rašoma, kad autorę dominančios temos - „vienatvė, jaukių namų troškimas ir ilgesys, meilė ir baimė mylėti“. O jau ko, tiesą sakant šios temos nedomina? Ar yra šioje knygoje ko nors, kas smigtelėtų ilgesniam laikui?

Puslapis po puslapio – ir vis gilyn į suomišką gyvenimą, prisimenant kituose šiauriečių kūriniuose atrastų bruožų sąrašą. Šeimyninė istorija apie neišsipildžiusius likimus, neatskleistas paslaptis, bandymą prisikasti prie savo šaknų ir vis tiek suvokti, kad tebelikai sau svetimas ir nepažinus. Istoriją pasakoja vyro išdavystės, žlungančių profesinių ambicijų ir tiesiog kasdienybės nualinta moteris, bet iš tiesų romano centre – jos senelės Vidos likimas. Ta Vida lyg ir truputį panaši į Diną – bent jau žaviu traukos ir atstūmimo kontrastu. Tik Vidos magija – mokėjimas bendrauti su akmenimis ir uolienomis, ir dar – tie keisti paslaptingi išėjimai, atsitraukimai nuo pasaulio ir savęs, aplinkiniams keliantys siaubą ar pasišlykštėjimą, o šiandien tai būtų per akimirką įvardinta tiesiog epilepsija...

Beje, būtent tos uolienos ir vadinamasis geologijos kursas, mano nuomone, pakišo šiai knygai koją: ši tematika pasirodė kiek pritempta, lyg bandant būtinai sukurti išskirtinį istorijos bruožą, bet tuo neapkrečiant nei pačių veikėjų, nei skaitytojų.

„Šioje knygoje telpa viskas. Tai trileris, meilės istorija, mitologijos atgarsiai ir platokas geologijos kursas“ - rašoma anotacijoje. Dėl „platokas“ pasiginčyčiau, užtat dar pridėčiau ir politinį šalies gyvenimo atspalvį. Tačiau: nors autorė, regis, ir sėkmingai vedžioja skaitytoją nuo vienos siužetinės linijos prie kitos, nuo Suomijos tada ir dabar, nuo vieno iki kito skausmo, bet kažko lyg ir pritrūksta. Gal to ledo dvelksmo, kuriuo dvelkė anksčiau skaityta Šiaurės literatūra; gal truputį per intensyviai supuola įvykiai, suteikiantys iliuziją, kad paprastos kasdienybės, kuri ir lėmė poelgius, aistras, nusikaltimus, tiesiog nebuvo. Ir tada vėl prisimenu knygos anotaciją: meilė, vienatvė, jaukių namų troškimas... Viskas taip ir yra. Gerai, kad yra. Bet lyg ir nieko daugiau.

Vienintelis bruožas, dėl kurio šią knygą išskirčiau iš kraštiečių būrio – emocinis tirštumas. Čia mylima, pykstama, skriaudžiama atvirai ir garsiai. Nekenčiama – irgi. O kai moteris susiruošia išvažiuoti iš namų į įsivaizduojamai naują gyvenimą, vyras stotyje apkabina jos kojas. Tai vietomis pasirodo ne itin įtikinama. Bet skaityti gražu. Kaip gražu ir skaityti laišką apie vieną susitikimą:
„... žinoma, jis vargšelis buvo ne viso proto, bet kalbėjo nepeiktinai. Netgi išmintingai. Citavo Spinozą, Erazmą, žinojo šį bei tą apie Mėnulį. Beje, Dievas, perduodamas aritmetinius apskaičiavimus, jam papasakojo, kad garsioji Niutono lygtis, kur jėga prilyginama masei, galioja ir Mėnulyje. Ir kad žmogus, sunaudojęs savosios planetos turtus, turės atsigręžti į kosmosą. Bet kai jis išvardino Mėnulio jūrų pavadinimus, aš iš tikrųjų susijaudinau, nes tai buvo sakytum eilėraštis apie tave, apie tavo permainingas nuotaikas: Ramybės jūra, Taurumo jūra, Debesų jūra, Nežinoma jūra, Liūčių jūra, Gausybės jūra, Krizių jūra, Audrotasis vandenynas, Nektaro jūra...“ (p.198).

Ką dar galėčiau pasakyti? Yra daug dalykų, vertesnių, geresnių, išmintingesnių už šią knygą. Bet ir ši knyga yra geresnė, vertesnė, išmintingesnė už daugelį dalykų.