Tik pradėjus skaityti mane atakavo vulgarūs žodžiai, dėstomos bevertės mintys. Neilgai trukus pamaniau, kad vertėjos interpretacija, esanti knygos gale, yra įdomesnė nei pati knyga. Tačiau prašau, ir dar kartą prašau, nenumeskite knygos į šalį vos tik Jums pasidaro nuobodu, net jei ir esate per jautrūs tokiems žodžiams kaip "šūdas". Aš nenumečiau ir drąsiai teigiu, kad perskaičiau vieną geriausių XX a. romanų.

Romane yra trys pagrindiniai veikėjai, o kitais, nepagrindiniais, beveik nesidomima - jie tik paryškina pagrindinių veikėjų savybes. Romano temos neatsilieka nuo kitų XX a. aktualių temų, tik šiame romane jos paslėptos po gilia metaforų lavina, nors kartą autorius aiškiai nusako, apie kurį istorinį laikotarpį kalbama - 59psl. minimos tokios pavardės kaip Hitleris. Vulgarybės ir keiksmažodžiai nėra tiesiog suknisto bardo imidžas. Tuo laikotarpiu rašytojai ieškojo atsargių žodžių sutrikusiam pasauliui apibūdinti, o štai L. Cohen'as imasi ir išrėžia viską taip tiesiai ir teisingai, kad vargu ar gali būti tiesiau. Be jokių paslapčių. Baisu?

Retkarčiais romanas primena "Svajotojus" (B. Bertolucci), o dar dažniau randu įdomių minčių, ko buvau bepradėjusi nebesitikėti pirmame skyriuje. Pavyzdžiui: "F. sakė: iš visų mus prie ateities rišančių dėsnių griežčiausias yra daiktų vardai. Jei tai, kame aš sėdžiu, yra senelio kėdė, o tai, pro ką žiūriu, - jo langas, tai esu giliai jo pasaulyje. F. sakydavo: mokslas prasideda vulgariu įvardijimu, troškimu ignoruoti kiekvieno raudono gyvenimo savitą formą ir likimą, visa tai pavadinant Rože. Bent kiek brutalesnei ar žvitresnei akiai visos gėlės panašios, kaip negrai ir kinai." (45 p.).

Siužetas vingrus. Pradžioje jau pasakojama prisiminimais, todėl sunku suprasti, kas yra kas. Toliau viskas aiškėja. Bevardis pasakotojas turi žmoną ir draugą. Iš pirmo žvilgsnio nieko neįprasto, tačiau greitai paaiškėja, kad jie visi - į meilės trikampį įsipainioję personažai. Jie žavisi XVII a. šventąja, leidžiasi vadovaujami draugo F., o pabaiga parodo, kad jų gyvenimo būdas vedė į pragaištį. Kad ir kokie skirtingi buvo, visus pasitiko panašus likimas.

Visų trijų veikėjų bėda - jie nesugeba tikėti tuo, ką daro. Sulig kiekviena diena jie praranda save ir savo menkus gyvenimus. Jie - tiesiog žavūs nevykėliai. Žaviausias iš jų - F., pats didingiausias ir pats valdingiausias, taip ir negalėjęs apsispręsti, ar jam "reikėjo mokinių, ar šalininkų". Bevardis pasakotojas prisipažįsta nesupratęs, kodėl F. juo taip domėjosi, bet taip ir nesugebėjo pabėgti. Jis baigia savo dienas taip, kaip ir turi baigti nusivylęs, pavargęs, beprasmybę jaučiantis žmogus. Jo žmona Edita kažkuo panaši į tą, kuria jie visi taip žavisi - Katerina Tekakvita, kuri yra tokia pati nevykėlė kaip ir jie trys. Tyrinėjimai apie baigiančią išnykti indėnų gentį A- mums atskleidžia mintį, kad pasaulis, nors ir keičiasi, išlieka toks pat. To įrodymas - Editos ir K. Tekakvitos panašumas, genties, jėzuitų ir šių laikų žmonių politika.

Norėčiau išmokti knygą atmintinai dėl gausybės gerų minčių, bet vieną pacituosiu : "Tai, kas žmogaus prigimtyje originaliausia, dažniausiai būna ir beviltiškiausia". Prižadu visada ją prisiminti, kai gatvėje pamatysiu "originalų" žmogų... Romanas moko, kad nieko nėra tobulo, tačiau ta netobulybė gali būti žavi.

There is a crack in everything.

That's how the light gets in.