Leonardas Gutauskas „IN FINE“

Taigi mirtis… Visais laikais kiekvienam aktuali tema. Raskite šiais laikais tokį narsuolį, kuris išdrįstų teigti, jog po mirties paprasčiausiai išnyks. Tuoj jį apspistų pulkai dvasregių, tarsi skydais mojuojančių biblijomis, Tibeto mirusiųjų knygomis ar parapsichologijos "vadovėliais". Kalbėtis su mirusiaisiais madinga, net privalu. Tačiau būna, jog šis kalbėjimas tampa menu - epitafijomis išėjusiesiems į amžinastį. Epitafija - tai glaustas įrašas antkapyje, kreipimasis į mirusįjį su derama pagarba ir rimtumu įvertinant jo nuopelnus žemėje. Su tokia nuostata reikėtų žvelgti ir į Leonardo Gutausko eilėraščių rinkinį "In fine".

Pirmas skyrius skirtas lietuviams - vienus jų mes dar prieš ketverius-penkerius metus galėjome sutikti Vilniaus gatvėse (pvz. poetę Juditą Vaičiūnaitę ar literatūrologą Vytautą Kubilių), ant kitų - Maironio, Donelaičio ar Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio - jau seniai nusėdo švytinčios istorijos dulkės. L. Gutauskas dažnai mini vorelį - sumezgantį atminties gijas, rezgantį lengvučius voratinklius, tiesiantį virpantį siūlą tiesiai į dangų… Antrajame skyriuje kreipiamasi į pasaulinio garso dailininkus - Salvadorą Dali, Anri Matisą, Vincentą van Gogą ir daugelį kitų, apie kurių kūrybą gal tik iš L. Gutausko ir išgirsti pirmą kartą. Paskui, žinoma, kils noras perversti meno albumus, kad atpažintum, tarkim, Gertgeno, vadinto šventuoju Jansu, paveikslą, atgijusį viename iš "In fine" eilėraščių, kuriame " stačiu šlaitu į scenos vidurį palinkęs, /apjuostas bokštais ir arkadom/ toks žalias kalnas kaip gyvybės klyksmas. "

Eiliuota mirusiojo kūrybos interpretacija, įsižiūrėjimas į detalę, įvykio rekonstrukcija ar kuriam nors poetui būdinga ritmika, žodžių skambesys - visa tai L. Gutausko rinkinyje "In fine" ne tik atgyja, bet ir tarsi toliau pratęsia mirusiojo buvimą tiek šiapus, tiek anapus. Nepamirškime - L. Gutauskui menas (nuo "Vilko dantų karolių" iki poezijos rinkinių "Betliejus" ar "Popierinė dėžutė") buvo didžioji religija, o "In fine" mirę menininkai tampa jos šventaisiais ir pasirodo, anot literatūrologės Audingos Peluritytės, "kaip tobulai gražių kūrinių autoriai kone su švytinčiomis aureolėmis". Atminties deivė Mnemosinė iškeliama į šio Panteono viršūnę ir virsta aukščiausia meno dievybe. Taigi tik mene įmanoma išlaikyti žūstančių pavidalų gyvybę, nes gyvenimas - pernelyg trapus. Tarsi žuvėdrų pėdsakai ant smėlio ar šerkšnoti dangaus karpiniai. Tarsi drugelio sparnai, nuo kurių byra žvaigždžių dulkės. Tarsi sudžiūvę žolynėliai tarp pirštų ar pievų gėlės - tarp knygos lapų. Žmogus miršta " be garso, gal tyliau už dvelksmą, basomis / vos liesdamas erškėtrožės viršūnę ". O perėjimui iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų žemę - ribai tarp gyvenimo ir mirties - žymėti labiausiai tinka lango metafora:

Langas į vakarus,

Sukeitęs išorę su vidumi,

Suklaidinęs sielą -

Pakvietęs ją skrydžiui į šviesą.

Tai turbūt ir gražiausia L. Gutausko kūryboje - įsižiūrėjimas į spalvas, į detales, į akimirkų blykstelėjimus, kuriuose ima ir atsiskleidžia trapi žmogaus būtis, paženklinta tos iš gilios senovės mus pasiekusios ištarties - Memento mori . Galbūt tai - atspirties taškas apmąstyti žmogaus kalbėjimą apie mirtį apskritai, atpažinti jos pavidalus, per poeziją priartėjant prie ribos, iš už kurios nebegrįžtama. Arba - sugrįžtama atmintimi.

Į menininkų dausas - mirtingojo žvilgsniu