Leonardas Gutauskas „SAPNŲ TEOLOGIJA“

Kai apie žmogaus išvaizdą ar charakterį sakoma „savotiškas“, toks apibūdinimas klausiančiajam dažniau sukelia raukšles tarp antakių, klaustukus akyse ar tiesiog užprogramuoja savotišką nepalankumą. Savotiškumas įtraukia ir originalumą, netikėtumą, bet šie bruožai lyg užgožiami tam tikro nepatogumo, būtinybės stengtis perprasti, suvokti, išaiškinti, kitaip sakant – į savo suvokimo stalčiukus įdėti ir užrakinti savotišką žmogų, kūrinį, nuotaiką...

Savotiškai knygai turbūt visi šie apibūdinimai taip pat tinka. Tema, kurią pasirinko dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, yra nei labai originali, nei netikėta. Apie lietuvių tremtinius prirašyta dokumentinės prozos užtektinai, galbūt – net pernelyg užtektinai. 1941-ieji, Jakutija. Į tokį laikotarpį ir vietą knygoje žvelgiama keturiolikmetės Augustės akimis. Susirgusi, karščiuojanti, klejojanti mergina dienas leidžia ant utėlėmis apėjusio čiužinio. Jos buitis ir kasdienybė daugiau nei skurdi, o sapnai, vizijos, svajonės – labiau nei turtingos. Dvidešimt vienas sapnas Augustę nuskraidina ir į namus Lietuvoje, ir pas Anapilin išėjusius artimuosius. Sapnuose pasirodo baltasis elnias, auksinė žiurkė, kalbantis varnas; susitinka gyvieji ir mirusieji, sugrįžtama ir prie mamos kapu virtusio ledyno, ir į tėvynėje švęstas Sekmines.

Į visus Augustės sapnus prasiskverbia ir jos dabartinės kasdienybės detalės: po blakstienas zujančios utėlės, rūstūs sargybiniai, badui prilygstantys maisto daviniai. Ir, aišku, samis Jarvis – Augustės mylimasis, globėjas, draugas. Tragiški įvykiai neatima iš žmogaus jo gebėjimo mylėti ir aukotis. Mylimas žmogus Augustę lydi ne tik atšiauriame krašte, bet ir jos sapnuose. Atsakomybė prieš jį išplėšia Augustę ir iš mirties nagų, neleidžia pasiduoti nei nuovargiui, nei lemčiai, nei abejonėms savo ir kito nuoširdumu. Meilė ir Sibiro speiguose, ir debesų pūkuose, ir sapno glėby lieka vienintele priežastimi, vieninteliu tikslu, vienintele aplinkybe.

Tačiau apie kertinius žmogiškumo principus kalbanti knyga vis dėlto nėra tokia, prie kurios nuolat norėtųsi sugrįžti – įtvirtinti, kas perskaityta, priminti sau, kas iš tiesų svarbu. Kalbančių gyvūnų monologai, iš Anapilio trumpam sugrįžusių artimųjų žodžiai gilūs, gražūs, bet drauge kažkodėl ir tolimi. Šiurpioje kasdienybėje krikščioniškas stebuklas – toks pasirinktas požiūrio kampas turėtų būti varomoji šios knygos jėga. Tačiau, man regis, autorių vietomis užliūliavo pernelyg ilgi monologai, nuolatiniai deminutyvai, ir knyga, galėjusi tapti ypač paveikiu kūriniu, virto kažkodėl vietomis nuobodoku pasakojimu. Savotiškumas tarp knygos ir skaitytojo sukūrė emocinį atstumą, kurio man nepavyko įveikti.

Savotiškai