Apie knygą: Dalia Jazukevičiūtė – JUODAS KVADRATAS
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165729
Puslapių skaičius: 238

Aš norėjau parašyti apie antrąją Dalios Jazukevičiūtės knygą „Juodasis kvadratas“. Aš norėjau parašyti jau apie pirmąją – „Anarchistės išpažintis“, bet šitame tinklalapyje kitas žmogus suskubo tai padaryti anksčiau negu aš. Kol kaupiausi parašyti apie antrąją – irgi kitas žmogus parašė.

Dabar aš sėdžiu ir galvoju: ar čia man dar ką ir berašyti?

Na, bet juk aš matau kitaip – pagal apibrėžimą, "by default", ar ne?

O be to – na, ar aš kaltas, kad jūs galvojate greičiau negu aš?

Vis vien – prieš kalbėdamas apie antrąją, turiu pasakyti šį bei tą apie pirmąją.

Kokius trisdešimt, gal keturiasdešimt puslapių „Anarchistės išpažinties“ dar skaičiau įsidėjęs redaktoriaus akis. 

Aha – kodėl „lovos skersmuo“? Ji ką – apskrita? Hm, koks čia sakinys – „nepalikau raštelio, kaip įprasta“. Įprasta nepalikti ar įprasta palikti? 

Bet va po tų kelių dešimčių puslapių redaktoriaus akiniai kažkaip sutirpo, ir skaičiau tiktai tekstą. Ir skaičiau godžiai, springdamas, praversdamas. Ir man nė kiek netrukdė tai, kad personažų prototipai atpažįstami (kaip dabar vargšui Egidijui ar ne visai vargšui Algimantui jaustis, aš nežinau, bet ir ne mano reikalas...).

Sutrynė, sutraiškė visus savo gyvenimo kampus kaip stiklo šukes saujoj ir taip ir sugrūdo gerklėn: vemkit krauju, suskiai, nes man buvo bloga. Ir aš parašysiu knygą apie tai, kaip aš norėjau parašyti knygą tuomet, kai man buvo bloga.

Čia pirmoji – į pirmąją tu gali sudėti savo patirtis, savo dulkes ant rašomojo stalo, nudaužytus krumplius, nepasakytus tostus, neišsapnuotus košmarus: visą savo gyvenimą.

Ką tu pasakosi antrojoje, jeigu prieblandos šmėklas ir pilkus lyg milinės rytus jau sumalei į kruviną faršą su stiklu ir supakavai mums, svetimiems?

Aš nesidėsiu šįkart jokių redaktoriaus akinių (nors šyptelėsiu skaitydamas, kad pirmai parodai besiruošdama pagrindinė herojė, dailininkė Stella, dar 37-erių, o po keliolikos puslapių – jau 35-erių).

Mane erzino pradžia – egzaltuotas romantiškos humanitarės strykčiojimas su vyriškais marškiniais pievelėmis – ir frazuotės lyg tipiškos blogas.lt gyventojos. Ir tik vėliau beskaitant atėjo – taip ir turi būti: va tokia va plaštakė, veidu į tikrovę. Gyva dar? Dar gali pakelti? Tai še dar – stiklinę vidurius draskančio skausmo iškrovos, naktimis dūžtančių ir skeveldromis byrančių iliuzijų dėlionė, kurios briaunas dar tik teks suklijuoti. Kuo? Kokiu nors fiziologiniu skysčiu.

Vytautas Mačernis kitados ragino mokytis gyventi ir dūžtančiose formose. Vieną mokinę tikrai turi: nuolatos suklijuoti prasmės ir tikėjimo (va jis, tas žodis - tikėjimo) pavidalą iš subyrėjusio gyvenimo Dalia Jazukevičiūtė mokosi ir mokymosi patirtimis dalijasi.

Nėra labai daug lietuviškų knygų, kurias perskaitęs aš nesigėdyčiau prisipažinti: žliumbiau.

Tai va, Dalia, žliumbiau – žliumbiau kaip piemuo žiūrėdamas indiškus ar indėniškus filmus. Ir jaučiau, kad kažkas manyje truputėlį truputėlį valosi. Aristotelis sakė, šitas daiktas vadinasi katarsis.

Siužetas? Taigi eikit, pasiimkite ir perskaitykit. Tik to betrūko, kad gadinčiau jums malonumą.

Ponios ir ponai, turiu jums pranešti liūdną žinią: Lietuvos spauda prarado vieną gerą žurnalistę.

Ponios ir ponai, Lietuvoje yra dar viena gera rašytoja.