Apie knygą: Zigmantas Gudžinskas – Lietuvos prieskoniniai augalai
Leidykla: Šviesa (2008)
ISBN: 9785430048259
Puslapių skaičius: 152

Miesto žmogus prieskonių dažniausiai ieško kur? Teisingai, parduotuvėje. O kur galėtų? Teisingai, gamtoje. Jei tik juos pažintų... Jei numanytų, kad ne vienas augalas, kurį nesudėtinga nusiskinti pamiškėj ar išrauti kaip piktžolę iš tarpulysvio darže, gali puikiai paskaninti įprastus ar ne visai įprastus patiekalus.

Ši knyga – ne vien kepantiems, verdantiems ir maišantiems mišraines. Joje pateikiama ir šiaip nemažai įdomios informacijos apie augalų kilmę, gydomąsias savybes, jų naudojimą buityje – dažymui, vabzdžių atbaidymui. Kai kuriuos galima vartoti ir kaip prieskonius, kai į patiekalą dedami maži kiekiai, ir valgyti kaip daržoves. Be tokių tradicinių prieskonių kaip krapai, kmynai, mėta, čiobrelis, rasime ir neįprastų, nelabai žinomų, labiau mėgstamų kitose šalyse ar vertintų senesniais laikais. Tarkime, ajero, kuris atkeliavo į Lietuvą iš Azijos XVI amžiuje, lapus lietuviai naudoja duonai kepti, o tėvynėje iš cukruje virtų jų šakniastiebių gaminami saldėsiai, išmirkius juos galima valgyti tiesiog taip, džiovintų šakniastiebių milteliai vartojami kaip cinamono, imbiero ar muskato pakaitalas, jų galima berti į arbatą... Ką ten ajeras, pušis – irgi, pasirodo, prieskoninis augalas. 

Tiesa, norint patikrinti, kokį gi prieskonį suteikia jauni pušies ūgliai, reiktų turėti žvėrienos. Nors galima ir žalių paragauti. O badmečiu sudžiovintas ir sumaltas vidinis pušies žievės sluoksnis būdavo maišomas su miltais ir iš to mišinio kepama duona... Bet badmečio, žinoma, nelinkiu.

Žinyno autoriai – botanikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir kvalifikuota chemijos ir taikomųjų darbų specialybės dėstytoja, dėstanti maisto ruošimo technologiją. Aprašoma augalų išvaizda, augimvietės, paplitimas, liaudiški pavadinimai, prieskoninės, vaistinės, maistinės savybės, pateikiamas receptas su tuo prieskoniu bei paruošto patiekalo nuotrauka. Tiesa, patiekalai nėra „viens, du ir pagaminai“, dažnai be to vieno prieskonėlio reikia dar oho kiek ingredientų – bet na, maisto vien iš prieskonių ir nebūna. O štai paties augalo nuotraukos dažnai norėtųsi aiškesnės, kai kurie jų gerai žinomi, bet jei nelabai skiri stambialapį šakį nuo „visų tų likusių paparčių“, tai vargu ar atskirsi ir iš pateiktos fotografijos. 

Knygos pradžioje pateikiamos bendros žinios apie veikliąsias augalų medžiagas, žaliavos ruošimą ir laikymą, prieskonių istorijos apžvalga. Ji gražiai sumaketuota, maloni paimti į rankas ir nepanašu, kad nuo dažno vartymo puslapiai skraidyti imtų – galima ir į gamtą pasiimti, kad kokią žolę gyvai suklasifikuotum į valgomą ar ne...