Neišvengiamai norisi šį romaną lyginti su "Pirmuoju blogiu", nors pastarajame keliaujama po paslaptingą mišką, o "Agresyvumo instinkte" - po kosmosą. "Pirmajame blogyje" mažiau (netgi visai mažai) siužeto linijų ir posūkių, užtat L.Naujoko knygoje prifantazuota plačiai, su užmoju. Deja, kaip dažnai nutinka manantiems, jog "fantastikoje galima rašyti bet ką, nes tai juk fantastika", nusifantazuota irgi pakankamai. Bemaž kiekviena idėja, net jei ji galėtinai nuvalkiota, neišbaigta, nenugludinta, kurioziška. Tos idėjos - tarsi luošiai: tai kojos kuriai trūksta, tai akys žvairos, o kita ir visai be galvos.

Pradėsim nuo svarbiausios Žemės problemos, - gyventojų pertekliaus dėl per gero gyvenimo. Atrodo, imtų visi pjautis, iškart laisviau taptų. Bet štai negali… Prieš porą tūkstančių metų žmonės išrado vakciną, naikinančią agresyvumo instinktą. Nesiginčysim dėl to, ar agresyvumas yra instinktas, tačiau idėja lyg ir galinti duoti dividendų. Tik įsivaizduokit, - visur knibždėte knibžda žmonių, o susierzinimo dėl grūsties ir dėl to, kad gimdyti vaikus uždrausta, išlieti negali... Deja, per visą įžangą nesimato jokios kamšaties. Pagrindinis veikėjas, Liutauras Naujanskas (žr. autoriaus pavardę), gyvenantis kažkokiatūkstantajame megapolyje, keliauja judančiu šaligatviu namo ir pakeliui nesutinka nieko . Taip, tai tikrai padeda įsijausti į pasaulio bėdą! Namie būsimą herojų sutinka žmona Darela, kuri visą laiką neveikia bemaž daugiau nieko, kaip tik padengia/nudengia stalą (beje, pati nevalgo. Kodėl? Mįslė.) ir uždavinėja "apie ką diskutuojate, vyrai?" tipo klausimus. Tiesa, dar pabučiuoja sutuoktinį pauzių metu. Tačiau nepaisydamas tokio įtartino ribotumo, Liutauras ją myli ir baisiai nervinasi, kad jiedu negali susilaukti kūdikio, - valdžia neleidžia. Ir štai staiga ateina laiškas . Ne bet koks, o ant rausvai gelsvo popieriaus, kuris įdėtas į melsvai žalsvą voką. Ką tai turėtų reikšti - nežinia. Aiškiai kažkokia anachroniška tradicija, kadangi kambario sienoje įmontuotame videomonitoriuje net šeimininkų neatsiklausęs vis pasirodo koks nors interesantas ir pasikalba su jais be jokių laiškų pagalbos. Taigi, Liutauras pakviečiamas į Kosmologijos institutą dalyvauti eksperimente. Pasirodo, pagaliau sugalvotas genialus planas, kaip išsivaduoti nuo gyventojų pertekliaus.

Reikia išžvalgyti tolimą tolimą, net kitoje galaktikoje esančią Van Halso planetą. Tiesa, ten gyvena kažkokie vietiniai neandertaliečiai, ir jei jie nesutiks geruoju užleisti didesnės planetos dalies, teks uždaryti juos į rezervatus arba net nušauti vieną kitą. Ir štai grupė savanorių "iš gatvės" pradedami treniruoti dvasiškai bei fiziškai. Žinoma, agresyvumas bandomas sugrąžinti ir medikamentų pagalba. Silpnesni atkrenta, stipresni priešinasi: nors ir žino, kad turi pažiaurėti, sąžinė neleidžia… Kai kurie mokymų metodai įdomūs: pvz., sienos "poligone" nukabinėtos šiurpiais paveikslais, kautynių, krucifiksų vaizdais. Kiti momentai kelia juoką. Tarkim, kaip patikėti, kad mažiau nei 3 mėnesius pasimokę kovos judesių (ir dar bijantys smūgiuoti, kad ko nesužeistų) eksperimento dalyviai gali atsilaikyti prieš kovos menų meistrą, kuris visą savo gyvenimą pašventė šiam užsiėmimui… Beje, simptomiška, kad krūvos dalykų iš pratybų veikėjams visiškai neprireiks. Kur kas labiau būtų pravertusi psichologo konsultacija ar logikos pradmenų kursas. Kur tau! Juk tikri vyrai turi ne mąstyti, o šaudyti. Blogiausiu atveju - atsisakyti šaudyti ir rezignuoti kamputyje. Na, bet siužetas kol kas stumiasi į priekį. Liutauras, aišku, tampa pirma savo grupės, o po to - visos ekspedicijos vadu, nors niekaip nesupranta, kodėl jį išskiria. Skaitytojas irgi nesupranta, nes Liutauras nedemonstruoja jokių atsakingam ir išmintingam vadui būtinų savybių, o elgiasi "ant nuomonės" ir smarkiai neapdairiai. Vargšė žmonija, jei jau toks tipas - pats geriausias iš galimų kandidatų. Tarp kitko, autorius pražiopsojo puikią temą: juk galėjo agresija apdovanoti keletą moteriškių. Tai vaizdelių galima buvo prikurti! Bet moterys liko už borto tiek ekspedicijoj, tiek apskritai. Tarkim, konferencijoje apie planetų apgyvendinimo problemas dalyvauja vien "žinomi vyrai". Primena lenkų filmą "Seksmisija" ("Naujosios amazonės"), tik atvirkščiai. Gaila, kad ir ši tema neišplėtota. Ką gali žinoti, gal tikrai uždraudus gimdyti visos moterys protestuodamos pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo?

Galų gale palaiminimas gautas. Trys laivai pradeda kelionę per kosmoso platybes. Ir štai pirmieji astrofiziniai šedevrai. Pamirškim tai, jog kaip kregždutės nardantys po Visatą žmonės nesugebėjo apgyvendinti nė vienos savo Sistemos planetos (išskyrus, aišku, Žemę, kur stumdosi alkūnėmis). Smulkmena. Ir nieko keisto, kad fantastiniuose romanuose galima keliauti greičiau už šviesą. Tačiau man labai įdomu būtų žinoti, kaip atrodo "superšviesus greitis" ( 71 p .). Toks visas spinduliuojantis kaip kalėdinė eglutė? Deja, daugiau apie šį išradimą papasakoti negaliu, bet "mašinų skyriuje tvarka", vadinasi, bent jau magija čia niekuo dėta. Beje, "superšviesgreičiu" skrendančiame laive absoliučiai niekas nesikeičia. Jokių fokusų su laiku ar panašaus diskomforto. Įgula sau vaikštinėja, šnekasi. Ak, tiesa, įjungus superšviesinius variklius, kapitonas pajunta "lengvą pagreitį"… Beje, iki Plutono atskrieta maždaug per pusvalandį, nors Saulės šviesa iki jo keliauja apie 6 valandas. Išeitų, kad ir iki to laiko skrista kažkokiu supergreičiu, bet autorius tiesiog pamiršo paminėti. Ką ten Saulės sistema, "greitai išlėkėme ir iš galaktikos"; tiesa, skrista kaip tik jos krašto linkui. Greitai - tai per kelias minutes. 34 000 šviesmečių - op ir nėr.

Pakeliui kompanija sutinka dviejų skirtingų civilizacijų atstovus. Vieni - plepiai geriečiai, kiti - bukagalviai kareivos. Naudos iš to knygos idėjai - minimumas, bet vis prablaško. Tačiau keista: atrodo, gana tikroviškai aprašytos situacijos, o prasmės jose… Pvz., šventinė puota. Į žemiečių sveikatą keliamos taurės; siūloma ir jiems. Bet: "Kiek žinau, Žemėje jūs alkoholio nevartojate, ir ši gėrimų rūšis pas jus jau istorija. O šiuose stikluose kaip tik alkoholinis gėrimas. <…> Nors jis ir nėra labai stiprus, bet jo padauginę, galite pasijusti labai keistai. O kadangi jūs išvis nieko nesate ragavę, tad ir nedidelė dozė gali būti pražūtinga . <…> mūsų papročiai verčia pirmąjį stiklą išgerti iki galo. Tad prašome paragauti." (90 p .). Ir tai - ne bukagalvių kareivų atstovo kalba! Jums patiktų, jei draugiškas svetimos planetos aukšliagrybis pasiūlytų kokio nuodo, sakydamas, kad jis gali jus nuvaryti į kapus, bet… taip priimta? Beje, kodėl Žemėje išnyko alkoholis, vėlgi neaišku

Pamažu per tokias nesusipratimų džiungles prisibrauname iki tikrųjų, Van Halso džiunglių. Su visais laukinių miškų atributais - piktais žvėrimis ir augalais. Van Halso planeta, žinoma, turi savo paslaptį, kurią, nesulaukę žmonių protinių pastangų, atskleidžia "dievukai iš mašinos". Jie pažeria ir įvairių naudingų patarimų, todėl istorija, kaip galima buvo numatyti iš anksto, blogai nesibaigs.

Apskritai bene išradingiausiai knygoje aprašyta egzotinė fauna, nors su logika irgi kartais nesutariama. Bet gyvūnų paradas įvairesnis ir įdomesnis, nei žmonės, panašūs į apibrėžtiems stereotipams atstovaujančias lėlytes. Tačiau tos lėlytės pakankamai juokingos, kad romaną įveiktum be vargo ir su pasižvygavimais. Kadangi knyga, įtariu, retenybė, ypač, kai atpigo iki lito (bent jau ten, kur pirkau), pateiksiu pavyzdžių, kad galėtumėt kartu pasidžiaugti.

5 p . "Tuo laiku robotas surinko indus ir dabar virtuvėje juos beplaudamas barškinosi." Na taip, nestebėtina, kad planetoje demografinė krizė, jei net robotai nesivaldo.

7 p . " Vyriausybė , kaip ir kiekviena vyriausybė , daro viską, kad tik išliktų prie vyriausybės vairo ."

"Darela visą laiką žiūrėjo į mane ir tarytum stebėjo, kaip kiekvienas kąsnis patenka į mano skrandį." Ui. Moteris-rentgenas.

8 p . "Atsisukęs išvydau prieš save didžiulį mėsos kalną, baltus dantis ir juodame veide žybsinčias draugiškas akis. Tai buvo džiunglių karalius Bilas Stildenas. Iš tiesų jo įspūdinga figūra, neįtikėtinai platūs pečiai, didelės, lyg oro pripūstos rankos ir lygiai tokia pat stambi ir plati nosis priminė karalių." Norėčiau pamatyti karalių, kuris primena nosį, kuri panaši į ranką. Oi ne, gal nenorėčiau.

11 p . "Na, o šis [robotas] dar nebuvo su tavim pažįstamas, tiesa, ir aš pati jo dar neužkodavau." Robotai dar ir girtuokliai! Juos reikia užkoduoti, pasirodo. O gal robotus koduoja nuo pernelyg laisvo elgesio plaunat indus?.. Beje, šie mechanizmai ir jausmus turi: "Robotas persigando ir, nieko nelaukęs, dingo." ( 34 p .)

53 p . "Tad ginčai tuoj liovėsi, ir sukrito į laisvąsias lovas."

61 p . "Joje [Van Halso planetoje] netgi nerasta kenksmingų mikroorganizmų, kurie galėtų pakenkti mūsų sveikatai." Rojus, po galais! Žemėj, ir tai tuntai kenksmingų mikroorganizmų lekioja, ant nuosavo piršto jų ne vieną galėtumėt aptikti. O čia - jokių. Nesitiki? Teisingai, netikėkit. 105 puslapyje paaiškės, kad "oro sudėtyje rasta mikrobų, kurie patekę į žmogaus organizmą, sunaikina imuninę sistemą."

63 p . "tai, ką išgirdome iš pono prezidento lūpų, man primena 19 amžiaus pabaigą. Tuometinė Europa plūstelėjo į Amerikos žemyną. To žemyno gyventojus vadino indėnais. Iš pat pradžių europiečius laikė irgi panašiai kaip ir dievų atsiųstaisiais. Tačiau atspėję jų kėslus, jie pradėjo priešintis." Kur ritasi Žemė? Garsiausių mokslininkų išprusimo lygis kaip neapsiplunksnavusių fukselių.

69 p . "yra daug augalų ir gyvūnų, kurie, mūsų mokslininkų manymu, yra gana pavojingi bei nuodingi. Štai vienas tokių - gigantiškas plonastiebis augalas , kuris siekia iki 5 metrų aukščio". Gigantiškiau tiesiog nėra kur.

71 p . "Mintys sukosi galvoje kaip įelektrinti elektronai ."

"pažvelgęs pro iliuminatorius pamačiau paskutinę saulės sistemos planetą Plutonį ." Taaip, Radis ir Cezis dar atrasti nebuvo.

74 p . "Jūs teisus, ponas mere, kol prisipildysime laivus kuro bei kitos įrangos , praeis kelios dienos."

75 p . " Banketinė buvo tame pačiame pastate, kaip ir pokylių salė." O be maisto, jose buvo dar ir valgių.

76 p . "tai buvo tikri žemės valgiai ir, svarbiausia, pagaminti iš natūraliausių žemės produktų." Žmonės, atrodo, įprato ir žemes valgyti.

78 p . "Zemgonai turi puikų kalbos dėsnį - prie kiekvieno daiktavardžio pridėti žodelį "zem"." Tikrai, prie kiekvieno zemdaiktavardžio pridėjus zempriešdėlį, zemkalba anaiptol nepavirsta į zemabrakadabrą.

"Mūsų laivai stovėjo jau pakrauti, o šalia jų stovėjo mažytis permatomas zemplastlėkis. […] Jau iš toli zemplastlėkis atrodė įspūdingai , bet kai prie jo priėjome, buvome tiesiog apstulbinti." Gebėjimas atskirti mažą nuo didelio - vienas svarbiausių kosmoso keliautojų bruožų.

79 p . "Skrido ne aukščiau kaip 10 metrų aukštyje ir gana greitai pasiekė nemažą greitį . Pasirodo, šis objektas buvo varomas oro pagalvės ir reaktyvinių variklių ." Tiesą sakant, mažas storas vyrukas su propeleriu - kur kas įtikinamiau.

84 p . "Galva buvo blaivi, tik kažko pilna, turbūt vakarykščių įspūdžių." O daugiau nieko ten ir netilpo.

88 p . "Kūginis statinys buvo sujungtas su cilindriniu, tas savo ruožtu su kvadratiniu, kvadratinis su rutuliniu ir taip toliau." Štai tokia planimetrijos ir stereometrijos vienovė;)

98 p . "atsitrenkusios į apsaugos lauką, jos susprogo, nepadariusios mūsų laivams jokios žalos. Iš sprogimo pobūdžio supratau, kad tai buvo paprastų paprasčiausios atominės raketos. […] Įsivaizdavau jo veido išraišką, kai išsisklaidžius dūmams jis pamatys, kad mūsų laivai visiškai sveiki." Žinoma, viskas vyko beorėje erdvėje.

"Iškart pastebėjau, kad jis paleido lazerines patrankas." Teisingai - laisvę patrankoms!

103 p . "Tačiau jūs turite ir atmesti jėgos pranašumo persvarą." Mielai pakomentuočiau, jei suprasčiau, apie ką čia.

Patarimas agresyvios rasės atstovams, kurie niekam iki šiol neleido skristi per savo galaktiką: "Pakeiskite savo mąstyseną ir suprasite, kad galima puikiai išsiversti ir be ginklų. Netoli jūsų gyvena puiki zemgoniečių rasė. Pradėkite su jais bendradarbiauti ir pamatysite, kokia laiminga gali būti dviejų civilizacijų draugystė." Aha, o raktas nuo kambariuko, kur zemgoniečiai pinigus laiko, ten ir ten.

105 p . "Piečiau nuo šiaurės poliaus iš po sniego kyšojo augalijos užuomazgos."

116 p . "Ir man labai gėda, kad taip begėdiškai apkaltinau Pjerą bailumu."

119 p . "Aš gi savo akimis mačiau, kaip jis dingo! - išvertęs akis rėkė Bilas." Turbūt nuo to vaizdo ir išvirto…

123-4 p . "Visur knibždėte knibždėjo visokiausių gyvūnų. Mažų, didelių, įvairiaspalvių ir vienspalvių, kurie knibždėte knibždėjo žolėje."

125 p . "Kurį laiką visaip besivartydamos į mane žiūrėjo gyvūno akys, bet netrukus tiesiog išvirto." Gera pamoka Bilui.

126 p . "Robotas vis dar intensyviai pliekė į pabaisos gerklę, ištaškydamas jos kūną į smulkiausius gabalėlius, kurie storu sluoksniu dribo ant mūsų."

129 p . "Staiga prieš akis išdygo van-halsietis. […] Keletą akimirkų jie žiūrėjo vieni į kitus, kol čiabuvis atsipeikėjęs metėsi bėgti. Šios grupelės vyresnysis pradėjo šaukti jam, kad čiabuvis nebėgtų, nes jie nieko blogo jam nepadarys. Jis rėkė, kad jie paprasčiausiai nori su juo pasikalbėti." Bent kalbos prieš tai pamokęs būtų, ar ką.

130 p . "Pasigirdo šūvis, ir van-halsietis, persivertęs kūliais, išsitiesė žolėje." Lazeriai su garso efektais. Pyu pyu!

132 p . "Visi buvome taip išsikamavę, kad kiekviena nervų ląstelė buvo įtempta kaip styga."

?