Williamas Trevoras – žymus šiandieninis airių rašytojas, pastaruosiuos keliasdešimt metų vis šmėsčiojantis tarp pagrindinių Bookerio premijos nominantų, bet nesugebantis jos pasisavinti ir, atsižvelgiant į brandų kūrėjo amžių (gimęs 1928 m.), galima spėti, kad jau kitaip ir nebenutiks. Paskutinį kartą galimųjų anglakalbių laimėtojų šešetuke pasirodė 2002-aisiais su romanu „Liusės Golt istorija“, kurį tuomet nurungė Y.Martelio „Pi gyvenimas“. Patekti į galutinį nominuotojų sąrašą yra tikrai ne mažesnė garbė ir pasekmė, kad tokio rašytojo kūrinį perskaitys daug daugiau skaitytojų. Tarp tokių atsidūriau iš aš. Tiesa, lietuviškojo leidimo metais (2007; Vaga) „Liusės Golt istorija“ kažkaip tyliai nutekėjo į užmarštį ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo pastebėta viename bibliografiniame šaltinyje.

Šis Trevoro romanas pasakoja apie praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio laikus Airijoje, kai airiai su anglais draugiškų jausmų nepuoselėdavo. Dėl tokios atmosferos, spaudimo ir realios grėsmės negausi Goltų šeima ruošiasi palikti savo dvarą Airijoje ir persikelti gyventi į Angliją. Knygoje viso labo trijų žmonių tragedija – anglės motinos, airio tėvo ir jų meilės vaisiaus, dukrelės Liusės. Pastaroji mažutė, jaunutė, tyros širdies mergaitė gimtąsias vietas myli labiau nei nežinią, todėl nusprendžia per patį kraustymosi sambrūzdį trumpam dingti. Gi tėvai neišvažiuos be jos. Deja, likimas viską taip sudėlioja, kad mažoji Liusė lieka viena gimtosiose vietose.

Tokia nesudėtinga, įvykių neperkauta bet ir nestokojanti istorija apie kaltę, atgailą ir atleidimą teka nesustabdomai kaip veržli upė. Iš pirmo žvilgsnio standartinis pasakojimas virsta jausminga gyvenimo poema, kurioje, kas keisčiausia, autorius geba sužlugdyti visus didžiausius skaitytojo lūkesčius. Be jokio patoso Trevoras stebina skaitytoją siužeto posūkiais. Vos mintyse pagalvoji, kad labai jau nuspėjama, kaip baigsis tas ir tas, o še tau – baigiasi net ne į tą pagalvotąją pusę. Dėl suprantamų priežasčių nepasakosiu apie konkrečius siužeto vingius, nors ne jie daro šį kūrinį nevienadieniu.

„O romanai – tai tikrovės atspindys, tiek pasaulio sielvarto, tiek ir laimės atspindys“,- rašo autorius, tik maža jo tekste laimės. „Liusės Golt istorija“ nuo pirmo iki paskutinio puslapio yra persunkta liūdesio. Ne to pigiai graudaus ir keliančio užuojautą, kokiais viešai maitina televizijų „tiesos beieškantys“ prodiuseriai ir žurnaliūgos. Liusės ir jos tėvų liūdesys uždarytas giliai viduje, prieinamas tik jiems patiems ir skaitytojui, kurį įsupa  teksto skleidžiama melancholija. Tą, apėmusį jausmą, matyt, teisingiausiai apibūdinti perfrazuojant Liusės tėvo pasakyta fraze: „mes žaidžiame mirusius“ – Goltų istorijos liūdesys kyla iš atsitiktinumų fatališkumo, kuriuose lemta atsidurti ir skaitytojui, įsijautusiam į save pasmerkusių, vienišų veikėjų gyvenimus.

Dariaus Kaunelio vertimas tinkamai perteikia lakonišką, bet vaizdingą Williamo Trevoro žodį, leidžia pajausti tyvuliuojančią tyros melancholijos atmosferą ir džiaugtis puikiu kūriniu.

ps. Sakyčiau, kad gera knyga yra ta, kurioje paminėta knyga tuoj stojasi į skaitytinų knygų eilę. Taip po „Liusės Golt istorijos“ nutiko su V.M. Thackeray kūriniu „Tuštybės mugė“ – netikiu, kad knygų graužikės Liusės mylimiausia knyga nepatiks man.