- Jūsų teisybė, Ferdinandai, - pritarė direktorius, - tik iš aukšto matyti, kiek ta žemė prismaigstyta smailių daiktų. Visiškai kaip priegalvėlis adatoms ir smeigtukams.

- Brrr! Net šiurpas eina per kailį! - pasipurtė Ferdinandas, žvelgdamas apačion.

- Kas galėtų tvirtinti, kad mes nenutūpsime ant kokio medžio... - niūriai sukarksėjo direktorius.

- Arba ant telegrafo stulpo... - pridūrė Ferdinandas.

- Arba ant kokio bokšto...

- Arba ant radijo stoties antenos...

- Arba ant kokio kalno viršūnės...

- Arba ant gatvės žibinto...

- Arba ant stataus stogo..."(p. 46-7.)

Taip, jei ne pono Balandėno sumanumas, Ferdinandas ir direktorius, ko gero, būtų nutūpę ant kokios nors sveikatai kenksmingos smailės, ir iš jų būtų likę… na, patys įsivaizduojat. Laimė, ponas Balandėnas savo kolegų (balandžių) ir vėjo padedamas, sugebėjo nutupdyti liftą lygioje vietoje. Nes Ferdinandas ir viešbučio direktorius, bežaisdami lifto mygtukais sugebėjo jį išskraidinti į padanges... O kas čia keisto? Jei jau Ferdinandas Nuostabusis kilme ir esybe yra ne kas kitas, kaip šuo, kodėl liftas negalėtų staiga įsivaizduoti esąs kokia nešančiąja raketa? O Ferdinandas tikrai šuva, nepaisant to, kad dėvi itin dailią eilutę, avi itin gražiais pusbačiukais, o dar katiliukas ir dryžuoti marškiniai! Žodžiu, tikras frantas. Neveltui jį praminė Nuostabiuoju.

Nors iš pradžių jis buvo tiesiog Ferdinandas. Šuo, mėgstantis gulėti ant sofos, klausytis šeimininkų kalbų, spyruoklių girgždesio ir plaunamų puodukų dzingsėjimo. Kol vieną kartą nusprendė atsistoti ant dviejų kojų. Užpakalinių, suprantama. Iš pradžių buvo sunku, bet greit Ferdinandas žingsniavo pasišvilpaudamas, tarsi visą gyvenimą tik tą ir būtų daręs. O kiek įdomių dalykų galima pamatyti atsistojus: namai, pasirodo, turi stogus, medžiai - lapų vainikus, o virš visko yra žydras dangus su debesimis… Niekas keistai į jį nežiūrėjo - ypač po to, kai įgijo rūbus, taigi, Ferdinandas pasijuto kaip žmogus. Ir pradėjo gyventi kaip žmogus. Valgė restorane, gyveno viešbutyje, važinėjo traukiniu. Tiesa, iš pradžių buvo sunku ištverti nesivijus per kelią bėgančio katino, bet prisitaikė ir prie to. Nėr ko sakyti, žmonės turi kur kas daugiau privilegijų, - jie gali eiti ten, kur šuns niekas neleistų. Kita vertus, šuniška uoslė gali praversti ten, kur žmogui nėr kuo pasikliauti. Arba iltys. Iltimis galima net vagis gaudyti, Ferdinandas išbandė, nors jums nerekomenduoju. Nebent jūs koks slaptas šuo...

Knyga vaikams ir šunų mylėtojams