Apie knygą: Eglė Aukštakalnytė – Hansen – MAMA AFRIKA
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166061
Puslapių skaičius: 280

Aktorė Eglė Aukštakalnytė – Hansen su šeima Lietuvoje nebegyvena devynerius metus. Uralas, Maskva, Kenija, Mozambikas, vėl Kenija. Visos šios vietos ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo tapusios aktorės namais. Ši knyga skirta afrikietiškosioms kelionėms.

„Mama Afrika“ buvo pristatyta ir šių metų Vilniaus knygų mugėje. Spėta iškepti  kaip tik prieš ją. Knygos autorė taip pat dalyvavo tiek knygų mugės renginiuose, tiek kituose knygos pristatymo renginiuose. Tiesą sakant, šis atskaitos taškas – „iki knygų mugės“ – „Mamai Afrikai“ gerokai įkrėtė deguto. Priešingu atveju būtų išvengta įvairių skubotumo, karštligiško bandymo suspėti į didįjį literatūros turgų padiktuotų nesusipratimų.

Pirmiausia užkliūva knygos struktūra. Pradžioje autorė kreipiasi į skaitytoją, supažindina su savo šeima, gyvenimo aplinkybėmis, verčiančiomis namais vieną vietą vadinti tik kelerius metus. Toliau vienas kitą keičia įvairūs spalvingo Afrikos gyvenimo aprašymai. Vieni – objektyvūs, tikslūs, įdomūs lyg geriausiame ir profesionaliausiame kelionių reportaže ar apybraižoje. Kiti – su bandymais viską perteikti per savo prizmę, įpinant santykius su tarnais, kaimynais. Pabaigoje tekstas staiga nei iš šio, nei iš to virsta E.Aukštakalnytės – Hansen kažkam rašomais laiškais. Blogai  ne tai, kad autorė nevengia įpinti asmeninės patirties – kaip tik tai ir būtų įdomiausia, juk ne vadovėlį skaitome. Trūksta tiesiog elementaraus nuoseklumo. Tekstas galėtų būti ir toks – šokinėjantis, keičiantis savo pavidalus, kreipinius, bet tam jau tikriausiai reikia aštresnės plunksnos ir didesnės patirties. Autorei – kuri nėra rašytoja - teko nelengva užduotis: suderinti margaspalvę ir nevienadienę gyvenimo Afrikoje patirtį, supažindinti ir su šalių, kuriose gyventa, klimatu, reljefu, flora ir fauna, ir su slaptomis įvairių tautelių apeigomis, galų gale – perteikti visiškai subjektyvius, bet ne mažiau įdomius asmeninius įspūdžius. Neprofesionalui tai – tikrai nelengvas uždavinys. Bet knyga – juk komandinis darbas?..

Kas dar gali nugąsdinti? Galbūt knygos pradžia. Apie save ir savo likimo drauges E.Aukštakalnytė – Hansen rašo: „Daug kas mūsų nemėgsta, teigia, kad mes pasipūtusios, arogantiškos poniutės išpuoselėtais pedikiūrais, manikiūrais, lėkštos it anekdotų blondinės, (...) sugebančios pašnekėti tik apie orą ir tarnų nuodėmes. Bet ar iš tiesų taip yra?“ (p.8). Ir pirmuosius keliasdešimt puslapių autorė kasdienybę aprašinėja taip, lyg būtų būtent taip – iš poniučių gyvenimo. Pavyzdžiui, atidėtas skrydis iš Amsterdamo į Nairobį, atrodo, aprašytas tik tam, kad būtų apraudotos sugedę paštetai ir tunų salotos. Salotų tikrai gaila, bet skirti tam kelis knygos puslapius?..

Taigi įveikus visas šias kliūtis skaitytojo vis dėlto laukia atpildas. Tolesni knygos skyriai apie įvairių genčių tradicijas, apie eunoto ceremoniją, masajų vestuves, Kalahario dykumos gyventojus ar laukinius gyvūnus yra tiesiog užburiantys. Gana santūrūs, tačiau ir labai spalvingi pasakojimai pagaliau atveria tai, ką autorė tikriausiai ir norėjo atskleisti. Nuostaba pinasi su smalsumu, gailestis – su susižavėjimu, baimė – su troškimu pačiam viską pamatyti. Sunku patikėti, kad tuo pačiu metu toje pačioje planetoje kažkas gyvena visiškai kitokiu ritmu, laiku, pagal visai kitokį tikėjimą, tradicijas, supratimą. Kuris tikriausiai nėra nei geresnis, nei blogesnis. Tiesiog – kitoks.

Tekstą vykusiai papildo ir iliustracijos – E.Aukštakalnytės – Hansenos nuotraukos.  Jose – ne šiaip egzotiški žmonės ar vietos, bet autorės bičiuliai, tarnai, vedliai ar gidai. Knygoje vaizdžiai aprašytas tuoktuvių, eunoto ceremonijas taip pat papildo fotografijos.

Tiesą sakant, perskaičius knygą tebelieka neaišku, ką iš tiesų apie šią gyvenimo patirtį mano pati E.Aukštakalnytė – Hansen. “Radau Afriką savyje ir bandau atrasti save Afrikoje” – teigia autorė. Bet tokiam melodramatiškam prisipažinimui kažkaip lyg prieštarauja tokios jos sąvokos kaip Mozbimbalių kraštas (tai reiškia Mozambiką) ar  Šūdezmundija (tai, kaip supratau, irgi reiškia Mozambiką) ar su pasigardžiavimu aprašytas pykčio protrūkis, kliuvęs tinginiui vairuotojui.  Nelabai aišku, ir kaip įvertinti šį rašytojos debiutą. Trumpai tariant – iki tikrai vertingos ir įdomios knygos pritrūko palyginti nedaug. Kiek? Gal kelių mėnesių iki Vilniaus knygų mugės.