Tai pasakojimas apie kartą, kuri "Gal kiek jautėsi vieniša, - ne visada pavykdavo sutarti su aplinkiniu pasauliu, nes buvo išdidi, - bet vis dėlto šie žmonės dar kažkuo tikėjo: tikėjo vyriška garbe, tikėjo moterimis. Jai be galo svarbi buvo savigarba ir ne svetima vienatvė. Ji laikėsi duoto žodžio ir mokėjo tylėti. Kuo nors nusivylus, nekildavo jokio triukšmo, - žmogus užsisklęsdavo savyje ir netardavo nė žodžio. Šitaip kartais ir nugyvendavo visą gyvenimą, lyg davęs tylėjimo įžadus." (54 p.)

Tai istorija apie du vyrus - Henriką (dar vadinamą generolu) ir Konradą, kurie dvylikamečiai susitiko karo mokykloje, kartu ją baigė, kartu praleido jaunystės ir brandos metus. Kartu ir atskirai. O po to nutraukė visus tarpusavio ryšius. Po keturiasdešimt vienerių metų ir keturiasdešimt trijų dienų jie vėl susitiko - ten pat, kur matėsi paskutinį kartą, ir beveik tokioje pačioje aplinkoje. Beveik, nes galima paruošti tuos pačius patiekalus kaip ir prieš keturiasdešimt vienerius metus, padėti tuos pačius indus, uždegti tas pačias žvakes, bet vakarienė jau nebus ta pati - laikas pakeitė ir žmonių išorę, ir vidų.

Tai vienos nakties dialogas. Gal tiksliau monologas, nes kalba daugiausiai namų šeimininkas.

Tai vienos nakties kova - žodžiais, gestais ir tyla. Kova, kurioje svarbi kiekviena smulkmena: "aš pasakoju gana smulkiai, - lyg teisindamasis paaiškino rūmų šeimininkas. - Bet kitaip negaliu: tiktai iš smulkmenų ir suvoksime visą esmę, - tai patyriau ir iš knygų, ir iš paties gyvenimo. Reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną smulkmeną, nes negalime žinoti, kuri bus svarbiausia ir kuri galutinai viską paaiškins.", 125-126 p.) Tik smulkmenos atskleis nusikaltimą (atsitikimas medžioklėje) ir kaltinimą (du generolo klausimai), išvadas ("tasai, kuris pergyveno kitą, neturi jokios teisės jį kaltinti. Juk jeigu pergyvenai kitą, vadinasi, mūšį laimėjai ir neturi teisės reikšti jokių pretenzijų, nes buvai stipresnis, sumanesnis ir ištvermingesnis", 135 p.) ir nuosprendį (kuris kaltas - tas, kuris pabėgo, ar tas, kuris pasiliko).

Tai knyga apie aistrą, kuri, vieną kartą užvaldžiusi kūną ir sielą, dega amžinai, - gilią, klastingą, puikią ir kartu nežmonišką. Tai knyga apie laukimą ("Ir vis dėlto sugrįžai, nes kitaip negalėjai. Ir aš tavęs laukiau, nes kitaip irgi negalėjau. Ir mes abu žinojome, kad susitiksime dar vieną kartą, o tada… tada jau bus galas. Galas gyvenimui ir, aišku, viskam, kas palaikė tą gyvenimą, tą nuolatinę įtampą. Nes tokios paslaptys, kokios yra tarp mudviejų, turi ir savotiškos jėgos; ji, aišku, organizmui ne į naudą, kaip, sakysim, rentgeno spinduliai, bet kartu ir stimuliuoja jį, verčia gyventi. Ir žmogus tol gyvena, kol turi pareigų šioje žemėje", 79 p.), apie du požiūrius į gyvenimą ("To, kam davėme priesaiką, jau nebėra, - rimtai tarė svečias, irgi pakeldamas taurę aukštyn. - Ir apskritai - visi arba išmirė, arba iškeliavo kitur, arba išdavė tai, kam mes prisiekėme. Buvo pasaulis, dėl kurio vertėjo gyventi ir mirti, bet dabar jo jau nebeliko. O su tuo, kas nauja, aš neturiu nieko bendro. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti" prieš "Tasai pasaulis gyvena manyje netgi tada, kai iš tikrųjų jo jau nebeliko. Gyvena, nes aš jam prisiekiau. Štai ką galiu tau pasakyti", 72 p.) ir tą pačią klaidą ("žmogus į viską atsako ne tik numirdamas, bet ir ką nors pergyvendamas", 155 p.).

Padėka: Įvykiai romane vyksta XIX a. pab - XX a. vid. (paskutinis Henriko ir Konrado susitikimas - naktis iš 1940 m. rugpjūčio 14 d. į rugpjūčio 15 d.). S. Marai (1900-1989) taip pat išgarsėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, o ir šis romanas pirmą kartą išspausdintas 1942 m. Todėl galima drąsiai sakyti, kad tai klasika, su kuria po 60 metų galime susipažinti ir mes. Padėka vertėjai, Vengrijos knygų fondui ir leidyklai "Tyto alba".

Pastebėjimas: Knygos atmosferą galima būtų prilyginti žvakės liepsnai, palengva, bet užtikrintai plevenančia ligi paskutinio blykstelėjimo ir išnykimo tamsoje. Ir dar muzikai - tyliai, ramiai, tačiau pilnai skausmo ir nevilties (turbūt F. Šopenui; be abejo, knygos įtaka). Nes liepsnoje ir muzikoje yra tai, ko negalima išreikšti žodžiais - užverti paskutinį puslapį, užgesini šviesą ir išjungi muziką: when the music's over, turn out the lights (čia jau J. Morrison ir "The Doors", o ne F. Šopenas).

Išjunkite šviesas ir uždekite žvakes...