Margarita Lužytė „KARALIAVIMAI“

iki paskutinės, tik tu to nežinosi.

- Nesergi, tik pavargai.

- Nepavargai, tik sergi.

- O tu ir užgesk - tegu būna tamsu. Taip bus visiems geriau. Ir tau.

- Nesakysiu. Nes nereikia.

"Tai ir bus tavo laimė", 9 p.

Galbūt kai kuriuos Margaritos Lužytės tekstus skaitėte kituose leidiniuose, tačiau jei norit susidaryti daugmaž išbaigtą įspūdį arba tiesiog praleisti pusvalandį prie geros lektūros, siūlau susirasti "Karaliavimus".

Nors knygoje kūriniai įvardinti fantastinėmis novelėmis, man labiau norėtųsi vadinti šiuos tekstus alegorinėmis pasakomis. Pasakos - toli gražu ne vien vaikams, ir greičiausiai visai ne vaikams. Kadangi kone kiekvienas kūrinėlis, nors kompaktiškas savo forma, iš tiesų išsiskleidžia tik nepamirštant konteksto: tiek realios tikrovės, tiek paratikrovės - literatūros. Daugybe gijų jie susiję su fantastine, mitologine tradicijomis, tačiau nuo to netampa marionetėmis; atvirkščiai, skaitant smagu apčiuopti tuos ryšius, ir matyti, kaip autorė interpretuoja žinomus siužetus. Tarkim, vienos jos novelės veikėjas - karališkojo sosto įpėdinis - užaugęs nori būti ubagu; jo šalyje nėra ubagų, ir, kad įgyvendintų savo troškimą, keleivinių žvaigždėlaivių stotyje įpėdinis perka bilietą Žemėn į vieną pusę… Gal kas iškart prisimins E.Sent-Egziuperi "Mažąjį princą" ar M.Tveno "Princą ir elgetą", o norint galima idėją palyginti ir su krikščioniškuoju mesianizmu. Aliuzijos nemenkina kūrinio vertės, o kaip tik suteikia galimybę skaitytojui pačiam nuspręsti, kodėl kas nors vyksta, ir kodėl apie tai rašoma. Tiesa, yra kūrinių, kurių siužetas nužymėtas tik punktyru; tai tikri eilėraščiai proza.

M.Lužytės kalboje žodžių taupumas gražiai derinasi su išraiškingumu, - tai klasikinis eseistikos bruožas, kurio galėtų pavydėti ir vad. pripažinti dabartiniai lietuvių poetai ir prozininkai.

Papriekaištauti autorei reiktų už vietoms per ašaringą sentimentalumą ir "geros pabaigos" sindromą. Nors iš kitos pusės, knyga būtent ir stipri pozityviuoju minčių ir jausmų užtaisu, tvirtu stebuklo teigimu. Stebuklų iš tiesų daug: didelių ir mažų; daugiausia mažų ir mielų, na, nebent išskyrus kokios princesės pavertimą morka už "nuolatinį abejingumą mažiems stebuklams". Išvadas pasidarykite patys…

Knyga iliustruota simpatiškais vaikiškais piešiniais. Autorės įvado geriau neskaitykit, - kūriniai pasako daugiau ir nuoširdžiau.

"Jie iki vidurnakčio žaidė savo mėgstamas slėpynes.

Landžiojo, karstėsi, dangstėsi, kolei abu pranyko." p. 39.

Smagi, teisinga knyga