Zenonas. Taip vadinosi kokie keturiasdešimt puslapių, sudarę pirmajį skyrių to, kas turėjo tapti didžiule romano freska, nusidriekiančia per kelis šimtmečius ir aprėpiančia kelias grupes žmonių, susijusių kraujo ar dvasiniais ryšiais. Tokia buvo pradinė Marguerite Yourcenar mintis, kuri išsirutuliojo į romaną "Filosofinis akmuo", kurį autorė rašė nuo 1921 ik 1965 metų. Knygos autorė, prancūzų ir belgų rašytoja, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare. Šis jos romanas 1968 vienbalsiai gavo Femina apdovanojimą.

Į Baltų lankų rinktinę prozą įtrauktas "Filosofinis akmuo" yra vienas iš tų romanų, kurie dar ilgai po to, kai juos perskaitai, lieka atmintyje. Didžiulės erudicijos rašytoja, anot kritikų, būtent šiame romane pasiekė savo meistriškumo viršūnę.

Knyga iš tiesų neeilinė ir verta dėmesio, tačiau pabaigoje įdėta "Autorės pastaba" - išsamūs komentarai apie tai, kaip gimė romanas, sugadina jį labiau nei labiausiai nevykęs kritikas gerą knygą. Žinau, kad panašaus pobūdžio nuorodos gali nepatikti, kai jas pateikia pati autorė ir kai jos pasirodo dar jai esant gyvai. Ir vis dėlto aš ryžtuosi jas pateikti tiems keliems skaitytojams, kuriuos domina knygos genezė.

Gaila, kad autorė ryžosi tiems komentarams. Patarčiau jų apskritai neskaityti, žinoma, tokio patarimo jūs nepaklausysite. Grįžkime prie knygos. Jau pats šio kūrinio atsiradimas rodo, kad autorė buvo užsimojusi labai plačiai. Vėliau, supratusi, kad nepavyks nusidriekti per kelis šimtmečius, apsistojo ties XVI amžiumi. Šis laikotarpis pavaizduotas veik tobulai: jo realybė - žiaurumas, dievobaimingumas, kvailumas ir visi kiti atributai, būdingi viduramžiams. Joks istorijos vadovėlis nesugebės perteikti tamsiųjų šimtmečių dvasios geriau. Karai, maras, bažnyčios kova su eretikais, laužai, kuriuose deginamas kiekvienas žmogus, kažkieno įtartas erezijomis.

Visa tai, be abejo, jums jau žinoma, tačiau norint geriau suprasti, kodėl taip buvo, reikia nusikelti į tuos laikus ir geriausia laiko mašina yra romanas "Filosofinis akmuo". Šiame peizaže gyvena pagrindinis romano veikėjas - viduramžių filosofas, alchemikas ir gydytojas Zenonas. Tai žmogus, bandantis įminti gyvenimo paslaptį. Autorė, kaip ir dera tikrai rašytojai, nuosekliai papasakoja šio mokslo vyro gyvenimo istoriją. Pradžioje nepamiršdama aprašyti ir su juo susijusių žmonių, todėl įžanginė dalis šiek tiek nuobodoka.

Nežinau, ar verta veltis į romano siužeto atpasakojimą. Juolab, kad vėliau iš autorės pastabos sužinai, kad kurdama knygą ji daug dalykų pasiskolino iš to meto literatūros. Pats Zenonas labai primena Leonardą Da Vinčį. Paralelių neneigia ir pati autorė. Žvelgiant plačiau - pagrindinis veikėjas - tai nemarus gyvenimo paslapties ieškojimas, karts nuo karto užgimstantis kokio nors žmogaus viduje. Autorė neslepia aliuzijų į Leonardą Da Vinčį, kurio Sąsiuviniais remiasi, Erazmą Roterdamietį, (remiamasi jo apmąstymais), Giordaną Bruną. Skaitant knygą nesunku įžvelgti Zenono ir daktaro Fausto panašumų. Maždaug įpusėjus romaną vienas veikėjas netgi išreiškia Zenonui šią idėją, kurią alchemikas ir filosofas paneigia.

Marguerite Yourcenar puikiai išmano istoriją, tačiau taip pat turi nepaprastą talentą ją rekonstruoti.

Pavainikis Zenonas nesusižavi teologijos studijomis ir pradeda bastytis po pasaulį, ieškodamas gyvenimmo paslapties, o galbūt savęs. Jo parašytos knygos sukelia bažnyčios pasipiktinimą, todėl yra uždraudžiamos. Niekam nerūpi mokslas, nes visas madas diktuoja bažnyčia, kuriai stengiasi įtikti net ir galingi valdovai.

Tame chaose tiesos ištroškęs jaunasis filosofas bando įminti didžiausias mįsles. Jam nesvetimos visos žmogiškos ydos ir visi paklydimai, kuriuos dažnai "pamiršta" rašytojai, kurdami herojiškus personažų paveikslus. Zenonas keliauja iš vienos šalies į kitą, kaupdamas filosofijos, medicinos ir alchemijos žinias, kol galiausiai grįžta į gimtąją Briugę. Kur laukia svarbiausi išbandymai.

"Filosofinis akmuo" - knyga, sukelianti daug abejonių ir minčių apie žmogų, kuris neužsidarė mažame rate, bet siekė laisvės ir troško žinių. Tai knyga, kuri nepaliks abejingo nė vieno skaitytojo.

Laisvė gyventi