Mitologinė fantasy - lyg bandymas įeiti į tą paveikslą ir priversti herojus judėti, atgyti. Pasirodyti galbūt kitokiais, nei jie yra įsivaizduojami. M. Z. Bradley "Kasandros" Achilas - aršus pakvaišėlis, neturintis nė lašo žmogiškumo, o Kasandros pranašavimo dovana - visai ne iš Apolono…

Ką ir kalbėti, mūsų tautietė M. Gimbutienė, atradusi Senąją Europą - taikią matriachalinę akmens - žalvario kultūrą, kurioje garbinamos Deivės, ir kurią nustelbė agresyvūs patriarchalai - indoeuropiečiai su savaisiais Dievais, smarkiai pasitarnavo ne tik archeologijai ir mitologijai, bet ir feministėms bei rašytojams.

Šį - Senosios ir Naujosios - indoeuropietiškos - Europos karą stebime "Kasandroje": "Anksčiau šiame krašte nebuvo karalių; buvo tik karalienės, deivių dukterys, ir jos pačios rinkdavosi sau vyrus. Bet paskui į mūsų šalį atsibastė Dangaus dievų garbintojai, žirgų ir geležies tauta, ir kuomet mūsų karalienės išsirinko vyrus iš jų, tie pasiskelbė karaliais ir pareikalavo teisės valdyti. Dievai ir deivės susivaidijo, ir jų kovos lauku tapo Troja…"

Knygoje be galo daug feminizmo, todėl ši knyga neabejotinai labiau patiks moterims. "Kasandros" herojės, kurių gyslomis dar teka Senosios Europos karalienių kraujas, žino - moteris - tai Deivės įsikūnijimas. Ji turi dievišką galią gimdyti ir auginti vaikus. Tačiau dauguma jų jau nuolankiai paklūsta vyrams, ir, o siaube, savo laimę regi ne laisvame klajokliškame gyvenime, kaip nepriklausomosios amazonės, o santuokoje. Šito niekaip negali suprasti Kasandra, vis paburnojanti prieš meilės deivę Afroditę, tačiau ir pati, deja, neišvengusi jos prisilietimo. Su kokiu mitiniu herojumi M. Z. Bradely knygoje Kasandra susieta meilės ryšiais, nutylėsiu…Vis dėlto moterų padėtį geriausiai apibūdina ne skundai, jog jos turi sėdėti namuose moterų pusėje ar nesikišti į karo reikalus, o scena jau sugriovus Troją: Kasandra, Andromachė, senoji Hekabė, kaip ir visas kitas grobis - šilkai, prabangūs apdarai, vazos ir puodynės - laukia, kada gi jas pasidalins nugalėtojai ir kam jos atiteks…

Gaila, kad M. Z. Bradley nesukuria tokios priešų apgulto miesto pražūties laukimo įtampos, kaip M. Waltari "Mirties angele"… Tragišką Trojos žlugimą ir daugelio trojėnų žūtį švelnina Kasandros regimi laimingo pomirtinio gyvenimo vaizdai. Bet kas autorei tikrai pavyko - tai pavaizduoti dievus. Tiksliau, jų apraiškas šiapusiniame pasulyje - netikėtai įsikūnijant, subtiliai apsireiškiant, vos vos pasirodant - taip, kad netikinčiam galėtų išlikti abejonė, taip, kaip ir pridera dievams…

Skaityti tikrai verta. Išskyrus epilogą. Jei perskaičius "Kasandrą" iki paskutiniojo skyriaus pabaigos pasirodys, kad patetiškai - sentimentalus happyendas visiškai nebūtinas, tiesiog sustokite čia. Nors, žinau - smalsumas nenugalimas…

Įdomu, ypač feminizmo šalininkėms :-)