Andrzej Sapkowski

Kai XVa. viduryje seras Thomas Malory pakliuvo kalėjiman už ginkluotą užpuolimą bei moters išprievartavimą, ar galėjo kas nors nuspėti, jog šis faktas pasitarnaus pasaulinei literatūrai ir ypač fantasy žanrui? Tačiau nutiko būtent taip. Dienos kalėjime ilgos ir nuobodžios - matyt, taip pat buvo ir viduramžiais. Tad turėdamas begalę laiko, Malory griebėsi plunksnos ir sukūrė iš tiesų nemirtingą veikalą - riterių romaną "Artūro mirtis", pasakojantį apie legendinį karalių Artūrą, Gvineverę, Lanselotą, Morganą… Vargu, ar šiais laikais atsirastų daug žmonių, negirdėjusių šių vardų.

Savaip permąstyt ir perpasakot legendą bandė ne vienas rašytojas. Tačiau - kad ir kaip bebūtų keista - labiausiai tai sekėsi moterims. Ko gero, pačios nuostabiausios artūriados - tos, kurias sukūrė M.Z.Bradley bei M.Stewart. Na, apie M.Stewart trilogiją - gal kitu sykiu, o dabar atsiverskime beprotiškai storą knygą (1022 psl. itin smulkiu šriftu!) ir sykiu su M.Z.Bradley pasinerkime į Avalono rūkus.

Svarbiausia romano figūra - anaiptol ne karalius Artūras, o jo sesuo, fėja Morgana - klasikinėje legendos versijoje pavaizduota kaip piktoji burtininkė. Romane ji įvardinta kaip Morgeina, Gvineverė - Gvenvifar, Lanselotas - Lanseletu, bet aš jau naudosiu įprastus mūsų (ar bent jau - mano) ausiai vardus. Taigi - "Avalono rūkų" Morgana anaiptol ne ta tradicinė "blogietė". Tai moteris, kuri galėjo būti laiminga, mylima ir mylinti, jei… Jei būtų paklausius širdies, o ne pareigos balso. Tačiau Avalono interesai reikalavo visai ko kito. Ir tai sugriovė Morganos gyvenimą. O jei pažvelgsime atidžiau, suprasime, jog Morganos ir jos brolio Artūro simbolinė ritualinė "santuoka", iš kurios gimė Mordredas buvo ta blogio sėkla, kuri išbujojo ir suniokojo ne tik Morganos, tačiau ir daugelio kitų - Artūro, Gvineverės, Lanseloto, Mordredo - gyvenimus. O, jei tik tiek! Ritualine Belteino "santuoka", Vivianos, Avalono valdovės, sumanymu turėjusi padėti pagrindus Artūriškosios Britanijos suklestėjimui, iš tiesų sunaikino tą Britaniją, visiems laikams iš mūsų pasaulio išstūmė Avaloną… Ne veltui sakoma "Gerais norais grįstas kelias pragaran".

Nemaža dėmesio skiriama religijų konfliktui - senojo Deivės kulto ir krikščionybės priešpriešai. Galbūt todėl, kad istorija pasakojama Avalono žynės Morganos lūpomis - tačiau simpatijos aiškiai ne krikščionybės pusėje. Juk jei ne krikščionybės tabu - viskas galėjo susiklostyti šiek tiek kitaip.

Dar viena knygos savybė - praktiškai nėra neigiamų herojų. Visi jie - savaip teisūs, netgi tuomet, kai išduoda vienas kitą, skaudina, apgauna… Rodos, ne jie patys tai daro - o pats Likimas žaidžia jų poelgiais. Likimas, lemtis… Ką bedarytų Morgana, viskas pasisuka tik taip, kaip buvo iš anksto nulemta. Ir tas lemties šešėlis, nuolat kabantis virš visų herojų galvų - persunkia visą pasakojimą nenusakomu liūdesiu.

Legenda apie Artūrą Bradley pastangomis pavirsta legenda apie moteris - Vivianą, Igreinę, Morganą, Gvineverę… Visi vyriškiai šių įdomiai atskleistų moterų charakterių fone atrodo šiek tiek šabloniški ir plokšti tarsi iš kartono iškirptos figūros. Tačiau tai neerzina ir nekliudo.

Pasakojimas - tarsi plati lygumos upė - neskubrus, iš lėto plukdantis link finalo. Veiksmo mėgėjui knyga gali ir nepatikti. Netgi dauguma mūšių ir susirėmimų įvyksta "kažkur ten" - pargrįžta randuoti vyrai ir dviem žodžiais nupasakoja, kas ir kaip. Nepaisant to - knyga įtraukia ir nesinori padėt jos į šalį… Vis dėlto tenka sukaupti valią ir užversti - "Avalono rūkai" neįveikiami per vieną vakarą. Ne tik todėl, kad nemenkos apimties, tačiau ir todėl, kad tekstu mėgaujiesi. Mėgaujiesi taip, jog užvertus paskutinį puslapį, darosi gaila, kad Bradley neparašė dvigubai ilgesnės istorijos.

Fantasy šedevras