Deja, privalau prisipažinti, kad teko sunki, gal net beveik neįmanoma užduotis. Mat įsipareigojau apžvelgti knygą, kurios… Nesupratau. Tą užduotį dar apsunkino ir tai, kad „tikri kritikai", t.y. Sigitas Parulskis, rodos, ją suprato. Pasijutau truputį beviltišku, truputį banaliu ir nieko neišmanančiu modernioje literatūroje. Mat man, deja, jeigu jau skaitau romaną, tai jame reikia ryškių herojų, šnekančių kaip žmonės, besielgiančių kaip žmonės ir bendraujančių su tokiais pačiais, na, o jeigu rašytojas visgi nusiteikęs žaisti su forma, tai tegul bent jau būna A. Baricco ar M. Kundera. Gi dabar - tautietis, jaunas, garsus, įžymus, nufilmuotas austrų televizijos Marius Ivaškevičius. Ir dar tema - pokaris, rezistencija! Ir kodėl, kodėl man taip nesiseka su romanais apie rezistenciją? Arba absoliutus šlamštas kaip R. Lankausko „Tik aidas tarp girių", arba dar negalintis būti objektyviu J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas", IV tomas, arba dar neskaitytas E. Ignatavičiaus „Marso pilnatis", arba toks, kurio… Nesuprantu! Nugarėlėje parašyta - „Tai žaisminga, intriguojanti egzistencinė kelionė per savo trumpą gyvenimą"... Taigi, „Tyto alba" pristato: „Žali" (už kadro skamba liaudies daina, remiksuota, pvz., DJ Mamanios):

Pagrindinis veikėjas - Jonas Žemaitis (negirdėję išjungia kompiuterius ir eina skaityti Lietuvos pokario istorijos arba prie Krašto apsaugos ministerijos). Veiksmo vieta - jo kapas. Pasakojimo vietos - kaimas N, Paryžius, Fontenblo, Palanga ir kt. Pagrindinės pasakotojo moterys - Elena (žmona), Natalija (kirpėja), Pieninė (ryšininkė), Marja Petrovna (stribė), nepagrindinė - Salomėja Nėris (poetė (nauja)) ir kt. Veiksmo laikas - viena Jono Žemaičio diena, per kurią reikia nužudyti savo bendravardį - pavardį išdaviką. Taip pat aktyviai veikia: Afanasijus Dušanskis (stribas), Vasilijus Sinycinas (stribas), Kasperavičius (partizanas), neaktyviai - pulkininkas Lebedevas (NKVD), grafas (tiesiog grafas) ir kiti. Ką veikia? Važiuoja vežimu (ilgai), šnekasi daug (dažnai apie „antrą galą", nors ir užuominomis - priklausomai nuo to, kas šneka), šaudo (ypatingai retai), geria ir daro nesąmones (stribai), skraido (grafas), kerpa (Natalija). Yra labai gražių epizodų (pvz., Žemaitis ir Natalija prie Senos), o „Žali" - tai dažai, kaip ir viršelyje nupiešta. Štai tiek supratau aš. Beje, dar supratau įžangą, kuri visai kitaip nuteikė…

Gi Sigitas Parulskis suprato daug daugiau: „atmetus visus išorinius „partizaninio karo" paradigmos neatitinkančius aspektus, galima pasakyti, kad knyga parašyta labai gerai, vadinamuoju „kalbos sūkuriavimo" principu, kartais gal kiek ir užsižaidžiant. Tačiau vyro ir moters tema (pavyzdžiui, kad ir per pieno įvaizdį - Pieninė, iš medžio mergaitės lašinamas pienas, Pieninės krūtys, prancūzaitės Natalijos šlaunimi tekanti sėkla) yra kur kas stipresnė nei rusų ir lietuvių „kareivių" samprotavimai ir pan. Romano kalbos, įvaizdžių analizei reikėtų kitokio pobūdžio rašinio, kitokio metodo. Kadangi M. Ivaškevičiui labai patinka žaisti ne tik karą, kur kas labiau jam patinka žaisti kalba, žaisti metaforomis (pilvo kauburėlis nesunkiai virsta kapo kauburėliu ir pan., ir taip nuolatos jo tekste kas nors kuo nors virsta), kompozicija grindžiama ne pasakojimu, o vienas kitą keičiančių įvykių plėtojimu, o beveik muzikiniais tam tikrų įvaizdžių pasikartojimais, kartais tai tampa panašu į antifoninį kalbos naudojimo būdą: veikėjai dainuoja apie tą patį, bet pakaitomis, atsakydami vienas kitam, vienas kitą koreguodami, tą patį įvykį interpretuodami kitaip ir t.t." (Parulskis S. Knyga kenotafas // Šiaurės Atėnai, 2002 09 28, 9 p.)

Skirtinga, ar ne? Taigi, negaliu sau leisti daryti jokių išvadų. Aišku tik viena - autorius laikėsi savo pozicijos: knygą parašė tikrai ne tam „kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą" (žr. nugarėlę). Matyt rašė sau ir truputį suprantantiems. Noriu tikėti, kad tokių atsiras. Amen.

Supratingiems