Vat ir užderėjo knygų apie madą – ant visos cepelininės Lietuvos. Imkime, seserys (broliai taip pat), skaitykime ir permanykime. Kiek gali vargšai dizaineriai visais media kanalais transliuoti naujausias žinias apie vis tą pačią lietuvišką beskonybę! O čia pasidėsi ant stalo tokį klykiančios spalvos viršelį – ir kaskart prisiminsi, kad „Adidas“ nedera su „Louis Vuitton“ ar panašiai. Vis dėlto kol kas man, žvelgiančiai į ką tik užverstą knygą, kyla vienintelė mintis. Tiksliau, klausimas. Ar tos knygos apskritai reikėjo, o jei reikėjo, tai kam?

„Ši knyga skirta visiems, kurie domisi mada, jos istorija bei aktualijomis“, - pratarmėje sako autorius. Į tokias tris dalis ir suskirstyta visa knyga. Demokratiškas lygiavos principas ( kairiajame puslapyje – tekstas, dešiniajame – iliustracija) vietomis primena visišką minčių anarchiją. Aukštosios mados istorijai dizaineris skiria tiek pat vietos, kiek ir skustagalvių evoliucijai. Feminizmo šešėlis, moters garderobe atsiradusios kelnės, korsetų kankynės – apie visa tai mielai pasiskaityčiau ir daugiau. Bet nevalia. Nes knyga ne guminė, o dar tiek pat vietos reikia skirti gėjų madai, jaunimo madai ir tėvų požiūriui, vokiečių madai ir kitiems galbūt pelnytai, bet vis dėlto nepakankamai motyvuotai išskirtiems mados vėjams. Ar aukštosios mados istorija tikrai telpa į vieną puslapį? Vargu. Aišku, mano smegenys keliems vakarams praturtėjo keliomis dizainerių pavardėmis. Tačiau kai kur tos pavardės knygoje labiau primena kruizinio laivo keleivių sąrašą. Čia ypač norėčiau paminėti 16-ame puslapyje esantį skyrių „Mados ikonos“. Cituoju: „Taigi kokios asmenybės nuo mados istorijos pradžios labiausiai traukė ir iki šiol traukia žmonių dėmesį? Tai – teatro aktorė Sara Bernard, šokėjos Izadora Dunkan ir Mata Hari, rusų aktorės Elza Kriuger...“ (p.16). Ir taip – beveik iki puslapio pabaigos. Taip ir norisi įžūliai paklausti – na ir ką? Kompensacijai – penkios nespalvotos ir iš tiesų įspūdingos mados ikonų fotografijos. O vis dėlto jaučiuosi lyg skaityčiau „Valstybės žinias“, bet ne mažąją mados enciklopediją, žinyną ar bent žurnalą.

Visai liūdnai nuteikė autoriaus kalbėjimo stilius, kimšte prikimštas itin abstrakčių, bereikšmių sakinių. Štai keletas jų: „Gyvenant margame pasaulyje, kartais sunku atsirinkti, kas yra gerai, o kas ne taip svarbu“ (p.106).„Pasaulyje egzistuoja begalė skirtingų stilių“ (p.102).„Mūsų šalyje dauguma jaunų vaikinų pasirenka skustagalvių grupuotės nario įvaizdį, todėl sunku atskirti, kuris iš jų blogas, o kuris geras – juk negali visi būti parazitai“ (p.96).„Paplūdimys – tai nuogalių šou, daugybė žmonių vos pridengtais kūnais“ (p.94).„Moterys renkasi pėdkelnes ar kojines pagal nuotaiką, progą ir sezoną“ (p.54).Kas atsitiktų, jei visų šių minčių perlų knygoje neliktų? Apimtis, be abejo, sumažėtų, o turinys? Piktina ir lietuviškoms aktualijoms prieštaraujantys teiginiai („Pamėginkite dabar pasipuošti kailiniais ir išeiti į gatvę. Jus užpuls, ypač jei gyvenate Didžiojoje Britanijoje ar Amerikoje“; p. 48). Visa laimė, kad įsiutusį žvilgsnį iš kairės galima nukreipti į dešinę – iliustracijų lauką. Bet kur iš amžinai madingų dalykų sąrašo dingo savikritika?

Visiškai nelendu į M.Janušausko kaip dizainerio lauką (nors jis nepasikuklino tarp žymiausių mados korifėjų darbų nuotraukų įdėti ir kelias savo sukurtų kolekcijų iliustracijas). Galbūt kurti madą išties lengviau, nei apie ją kalbėti ar jos mokyti kitus.

Vietomis šmėkštelėjusi autoriaus ironija nuteikia smagiau, bet galėtų būti aštresnė. Pastangos įžvelgti psichologinius mados niuansus taip pat galėtų būti gilesnės. Yra įdomių pastebėjimų („Kelionės mus išmoko atsirinkti, kas yra svarbiausia, o lagamino turinys dažniausiai parodo, kas esame ir ko ieškome: nuotykių, sukrėtimų, meilės ar naujo gyvenimo. Jei norite geriau pažinti save, patyrinėkite savo lagaminą“, p. 122). Tikėkimės, jie - ne paskutiniai.

Šia šviesia gaida ir užbaikime.

Pasiklydęs mados aidas