Apie knygą: Marius Jovaiša – Neregėta Lietuva
Leidykla: Unseen Pictures (2007)
ISBN: 9789955998501
Puslapių skaičius: 291

Apie šį fotografijų albumą tikriausiai ne rečiau nei fotografų susibūrimuose kalbėta ir marketingo bei reklamos specialistų suėjimuose. Tai, žinoma, tik prielaida. Bet būtų keista, jei dar neregėtas knygos reklamavimo mastelis būtų prasprūdęs pro „reklamos per daug nebūna“ ir panašios ideologijos išpažintojus. Kadangi apie knygos reklamavimo akciją, biudžetą ir panašias matematines plonybes jau daug kalbėta (viešai ir privačiai), šįkart pabandysiu pažvelgti į pačias fotografijas, a priori atmetus nuostatą „duokit man tiek pinigų, ir aš taip galėčiau“.

Pradėsiu, kaip ir dera, nuo viršelio. Lietuvos tūkstantmečiui skirtas albumo leidimas apipuoštas sodrios mėlynos spalvos dėže, kurios viršelis, mano subjektyvia nuomone, neatlaiko jokios kritikos. Virš Katedros aikštės visu banalumu švytintys fejerverkai – come on! Įdomu, ką autorius turėjo omeny, parinkdamas daugybę vilniečių diskusijų keliantį reiškinį, ypač daug kritiškų nuomonių sulaukusį po šių metų VEKS atidarymo. Baisiausia, kad tie fejerverkai, pakreipus albumo viršelį skirtingais kampais, dar ir mirguliuoja (šokčioja, mainosi, ar kaip tą kratinį pavadinti)! Ir tuo taip primena vaikystėje nučiupinėtas pigias lenkiškas liniuotes, kur lygiai taip pat naiviai mainydavosi įvairūs negudrūs paveikslėliai: šokinėjantis kamuolys, sparnais plasnojanti varna ir t.t. Tokia dėžė puikiai tiktų laikyti kokiems siuvinėjimo siūlams ar laikraščių iškarpoms apie ....

(popkultūros ikona pagal individualų sugedimą), bet ne į solidų leidinį pretenduojančiai knygai.

Aplenksiu ir įvairius „bonusus“ - turiu omeny garsių/garbingų/kilmingų žmonių citatas pirmuosiuose leidinio puslapiuose apie nenuginčijamą šios knygos vertę. Išskirčiau tik dokumento, kuriame pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, nuotrauką: kad to nepamiršo, kad pridėjo - už tai autoriui – bravo.

O dabar – apie nuotraukas. Vienas toks žmogus, kurį būtų galima vadinti patyrusiu fotografu, pasakė: „Toje knygoje yra trečdalis tikrai gerų nuotraukų“. Net jei ir taip, tai, mano nuomone, nėra mažai. Vartydama albumą nežymėjau pliusų ir minusų prie nuotraukų virtinės, bet mano „gerų – ne itin gerų“ fotografijų sąrašai tikriausiai būtų apylygiai. Pirmiausia kibčiau prie sąvokos „neregėta Lietuva“. Kiek suprantu, autoriaus noras buvo parodyti Lietuvą tokią, kokios daugelis nematėme, o gal ir nematysime. Todėl ir pasirinktas rakursas – iš paukščio skrydžio, o ne nuo grindinio ar panašiai. Jei taip, tai nelabai aišku, ką knygoje veikia atvaizdai, lyg nulipę iš turistinių atvirukų? Taip, galbūt albumas, kurio viena misijų – reprezentuoti Lietuvą, nebūtų visavertis be Vilniaus Senamiesčio, Trakų pilies, Nidos kopų ir t.t. (o juk svetimšalių auditorija veikiausiai – svarbi šios knygos tikslinė grupė). Galbūt. Ir nepasakysi, kad tie vaizdai negražūs. Kaip kad žiūrėdamas į Venecijos gondolas gali spjaudytis, murmėti, kaip tai nuvalkiota ir banalu, bet atsidūręs prie jų vargu ar nesuminkštėji ir nebandai nevikriai įkelti kojos... Nuklydau. Taigi nemaža dalis nuotraukų – tiesiog dailūs, gražūs atvirukai, kuriems net labai norėdamas neprikabinsi etiketės „neregėta“.

Sąlygiškai nuotraukas galima būtų suskirstyti į dvi temas – miestų ir gamtos fotografija. Pastaroji, mano nuomone, autoriui pavyko geriau. Nepatingėta paieškoti ir mažų gamtos stebuklų, dar pernelyg neišeksploatuotų šalies įvaizdžio kūrėjų ar turizmo leidinių sudarytojų. Iškyšulys Gėgės ir Nemuno santakoje, Karklės pakrantės šlaitas, kelias iš Vievio į Semeliškes, nudžiūvusio berželio sala (salos, beje, vienas didžiausių mano atradimų šiame albume – o gal reikėtų sakyti Lietuvoje?)... Įdomus kadras – iš aukštai nufotografuotos kapinės, primenančios visai ne amžino poilsio vietą, bet žaismingą ir skoningą siuvinį. Kraštovaizdžiams antrina debesų ir saulės peizažai: čia saulėtekis, o čia saulėlydis, o čia į rūką įsiręžęs bažnyčios bokštas, o čia vėl – miglos. Nieko naujo – skirtingoje šviesoje tie patys dalykai atrodo kitaip. Nieko naujo, bet vis taip pat gražu.

Būtų įdomu, jei autorius taip pat įvairiai būtų pasirinkęs ir metų laikus. Pratarmėje vienas iškilus žmogus stebisi, kad albume Lietuva parodyta „ne tik žalia, bet ir nepaprastai įvairi“. Taip nesakyčiau. Iš albumo atrodo, kad Lietuvoje – amžina vasara. Nei rudenėjančių medžių aukso, nei sniego tylos, net – be neišvengiamo, bet tokio lietuviško ir mielo pereinamojo laikotarpio pilkumo.

Atskiro dėmesio nusipelno nuotraukas lydintys (kvailas žodis, bet nei „papildantys“, nei „paaiškinantys“ čia tikrai netinka) tekstai. Vienai nuotraukai – vienas sakinys. Kam jų reikėjo – negalėčiau pasakyti. Daugeliu atvejų jie nei informatyvūs, nei vaizdingi – tiesiog tokie papilsčiojimai. Visai suerzino šie: „Anykščiai – obuolių ir kitų vaisių krašto centras“, „Darbštūs žemdirbiai kruopščiai prižiūri derlingus Vidurio Lietuvos laukus“ ir - baisiausias - „Šiose apylinkėse vasarnamį pasistatė pasaulinio garso baleto žvaigždė Maja Pliseckaja“. Chm...

Taigi nors albumas paliko prieštaringų įspūdžių, dėl vieno esu tikra – jis nenukeliaus į krosnį. Teisinga būtų pasakyti: galima buvo geriau. Bet geriau galima visada. Kad ir kaip būtų banalu, bet vartydamas ją imi žmogus ir susigriebi – čia dar nebūta, ten – tik vaikystėje, čia – prieš kelerius metus vos pusvalandį. Aš nežinau, ar ši knyga įkvėps patriotizmo (ir ar tai būtina). Nežinau, ar paįvairins savaitgalių planus – visos „neregėtos Lietuvos“ gali taip ir nepamatyti, jei dūlinsi žeme ignoruodamas bet kokias skraidymo priemones. Bet neabejotinai yra bent kelios nuotraukos, kurios įkvėps skrydžiui – tegu tik minties.