Perkopęs 20-metį, jis praranda bet kokį potraukį tradicinėms kelionių vadovų rekomenduojamoms vietoms ir vis labiau pradeda domėtis turistinėje literatūroje neaprašytais Žemės taškais, apie kuriuos dėl įvairių priežasčių žinių nėra. Ši knyga apie mėginimą vieną tokią "baltąją dėmę" užtušuoti.

Paslaptingos klajoklių punanų genties teritorija yra kažkur Borneo salos centrinės dalies džiunglėse. Vietiniai gyventojai laiko juos laukiniais ir tiki mitu apie uodegas, kurios esą padeda tiems "laukiniams" užsiropšti į medžių viršūnes, ir kitu, ne mažiau vaizdingu mitu, kad genties kūdikiai minta panterų pienu. Deja tai ir lieka mitais, kadangi savo akimis mačiusių tos paslaptingos genties žmones beveik nėra. Žinias, o tiksliau gandus apie juos, parnešdavo tik pavieniai medžiotojai, išdrįsę nuklysti pakankamai toli į negyvenamus salos rajonus. Skirtingai negu kitos gentys, periodiškai išnyrančios iš džiunglių , kad parduotų miško teikiamas gėrybes supirkinėtojams, punanai niekuomet nebendrauja su svetimais, ir pajutę besiartinančius žmones- sprunka šalin. Štai tokios paslaptingos genties, 1996 m. remiant kompanijai Heineken Export, ir iškeliavo ieškoti Mark'as Eveleigh'as.

Knyga galbūt nuvils tuos, kurie tikisi, kad kiekvieną kelionę būtinai turi lydėti kvapą gniaužiantys nuotykiai, džiunglių lianomis apraizgyti iki šiol mokslui nežinomos civilizacijos pastatų griuvėsiai, ar susitikimas su baisiais laukiniais, pusryčiams užkandžiajančiais žmogiena. Nebent nuotykiais pavadintume nuolatinį vietinės gamybos alkoholinio gėrimo vartojimą - nes šiukštu atsisakyti, maliarijos priepuolių sukeltas haliucinacijas, bei paskutinėmis kelionės dienomis kilusį beprotišką šokolado poreikį. Šokoladinės abstinencijos kamuojamas Mark'as ištisas valandas praleisdavo nugrimzdęs į svajas apie šokoladą:

"Tą naktį, po (arba galbūt dėl) virtų varlių vakarienės, pasiekiau savo šokoladinės manijos viršūnę. Visas tris valandas kovojau su miegu, kad galėčiau pasidžiaugti savo haliucinacijomis. Jutau spindinčios dangiškos virtuvės ir plastikinio stalelio vėsą po švariomis rankomis, kurios atrodė lyg ne mano - manosios buvo nuolat subraižytos ir purvinos. Su kankinančiu aiškumu mačiau, kaip gimsta visų šokolado milžinų karalius. Jis buvo pagerintas brendžio sviestu, tiršta grietinėle, konservuotais juodaisiais serbentais ir vyšniom (visko iš anksto paragavau). Milžinas buvo žmogaus kojos storumo: žinojau, kad tai milžinas, apie kurį kalbės kartų kartos - ar bent jau aptarinės ad nauseum. Tai fenomenalus žygdarbis, nes dabartine "blaivia" galva nežinočiau net kaip pradėti daug paprastesnį konditerinį gamini".

Nesaldžių kelionių mėgėjams