Turiu pasakyti, kad su tokiu užmanymu autorius turėjo visus šansus nuslysti į, pirma, politkorektišką pasakėčią, kaip reikia užjausti vaikus su psichikos sutrikimais ir kad jie - taip pat žmonės, antra, į sentimentalią pasaką apie nuostabius tėvus, kurie aukojasi dėl vaiko, trečia, į populiariąją filosofiją, kokia sunki našta yra neįgalumas, už kokias nuodėmes ji skirta, koks tai nuostabus išbandymas tėvams ir kaip jie gali atsiskleisti, kaip žmonės, aukojantys savo asmenines legendas kito labui… Bet to neįvyko! Ir vien už tai autoriui reikia paploti.

Taigi, Kristoferis - neįprastas vaikas. Turbūt daugeliui teko girdėti, kad sergantys autizmu turi fenomenalią atmintį, taip pat labai išvystytus matematinius sugebėjimus (bent jau populiarioji literatūra dažniausiai tai akcentuoja). Kristoferis - irgi toks pat. Jis viską vertina labai logiškai, jis puikiai sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius, jis žino aibę tokių dalykų apie jį supantį pasaulį, apie kuriuos jo bendraamžiai net nesusimąsto. Tačiau jo maloniausi sapnai - tai sapnai, kur jis likęs vienintelis pasaulyje, o kiti žmonės jau išmirę; jam labai gerą dieną reiškia penki raudoni automobiliai, o labai blogą - penki geltoni. Jis nevalgo maisto, jeigu šis lėkštėje liečiasi. Jis nemoka meluoti, jis nesupranta metaforų, jis bijo bendrauti su svetimais žmonėmis. Bet jis nesijaučia nuskriaustas. Ir skaitytojui retai kyla noras tarti "Viešpatie, koks tas vaikas vargšelis, kaip man jo gaila!", ne. Jis tiesiog toks yra - nesunkiai susidorojantis su tomis problemomis, kurios kitam jo bendraamžiui (ir ne tik) atrodys neįkandamos (cha, pamėginkite išspręsti kurią nors Kristoferio narpliojamą lygtį…), tačiau suklumpantis ten, kur "normaliems" iš viso nekyla jokių problemų - pvz., labai skaudžiai tikroviška kelionės į Londoną istorija. Paklausite - o ką čia veikia šuo iš pavadinimo? Deja, šuo nudvėsė persmeigtas šake - būtent šis žiaurus poelgis, pradėtas berniuko tirti kaip Šerloko Holmso vertas detektyvas, ir sudrebina Kristoferio pasaulį, lemdamas daug įvairiausių pokyčių.

Vis dėlto, knyga liktų tik dar viena istorija autizmo tema (įdomu, kiek autorius turėjo perskaityti knygų apie autizmą, su kuo bendrauti, kad sukurtų tokį įtikinamą veikėją (bent jau tiems, kas apie šį psichikos sutrikimą nieko neišmano)), jeigu ne Kristoferio tėvai. Būtent čia autorius įrodo, kad jis sugeba ne tik mus panardinti į neįprasto vaiko pasaulį, bet taip pat paprastai, natūraliai ir nepigiai prašnekti apie tokio žmogaus santykius su kitais, pasiryžusiais dalintis jo buvimo naštą. Man ypač patiko Kristoferio tėvo - TIKRAI mylinčio tėvo paveikslas. Taip pat ir drama tarp tėvų bei Kristoferio sukurta puikiai.

Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių. Nepaleidžia iki pat pabaigos, kurios, tenka papriekaištauti, kaip ir nėra. Arba tai - sąmoningas atvirumas tęsiniui (juk Kristoferis dar neužaugo), arba - užbaigimas kaip papuola. Ką gi, niekas nėra tobulas.

Neabejotina - knyga tikrai verta jūsų dėmesio, nors dėl to didžiulio apie ją keliamo ažiotažo ir atsargiai suabejočiau. Ir dar - autoriui bus labai sunku išvengti gundymų rašyti tęsinį, taigi, gal greitai sulauksime "Tas keistas nutikimas [gyvūną įsirašykite patys] naktį".

Geras bestseleris