Markas Aurelijus - savotiškas unikumas filosofijos istorijoje. Romos imperatorius, garsus karvedys, antrame mūsų eros amžiuje gelbėjęs valstybę nuo barbarų ir subyrėjimo… Tačiau viena iš jo įžvalgų skelbia: blogiausia, kai pasijunti esąs imperatorius. Būti nuosaikiu, doru ir kukliu, nepykti ant gyvenimo, mirties ir blogų žmonių, visados galvoti apie visuomenės naudą, neturėti tokių minčių, kurių paklaustas negalėtum ištarti garsiai, - štai patarimai, kuriuos jis rašė įvairių karinių žygio metu, kas jau savaime atrodo paradoksaliai. Užrašus sudaro 12 knygų, ir nesutariama, ar tai tiesiog dienoraštis, ar knygos apmatai. Nereikia manyti, kad čia sudėti šventeiviški patarimai, juokingi savo neatitikimu realybei. Markas Aurelijus - paskutinis iš žymių stoikų, ir jo filosofija remiasi stoišku, net jogišku požiūriu į gyvenimą.

Arba viską valdo dievai (dievas), arba pasaulis yra tiesiog atomų derinys, - filosofas šaltai pamini abi galimybes. Abiem šiais atvejais pykti ant likimo - kvaila ir beprasmiška, teigia jis. Jei viskas priklauso nuo aukštesnių jėgų, kokią mes teisę turime kvestionuoti jų išmanymą, kaip tvarkyti pasaulį? Juk pripažinęs dieviškumo primatą, žmogus tuo pačiu pripažįsta, jog viskas klostosi taip, kaip reikia: nes dievai neklysta. O antru atveju, jei niekas nuo nieko nepriklauso, irgi juokinga būtų niršti ant pasaulio sandaros ar asmeninio likimo. Svarbiausia, Marko Aurelijaus teigimu, yra likti sąžiningu prieš save patį, paklusti pareigai (kitaip - prigimčiai, o žmogaus, kaip visuomeninės būtybės, prigimtis, yra dirbti visuomenės labui), ir nebijoti, kad tave suterš kito padarytas blogis. "Jeigu tai nėra mano yda ar mano ydos padarinys ir nekenkia visumai, tai ko aš nerimauju? O kas gali pakenkti visumai?" (p. 73). Filosofas iškelia vadovaujančio prado pirmenybę prieš kitas žmogaus savybes, ir kviečia nepasiduoti vaizduotei, uždaryti ją. Bet nereikia skubėti kaltinti jo nuobodumu ar niūrumu. Šie raginimai kaip tik parodo, kad iš tiesų vaizduotė ar spontaniški poelgiai nebuvo jam svetimi, - juk jei daikto ar jausmo neturi, niekad neliepsi sau jo atsikratyti. Tačiau jei pagalvosim, - kas gali būti blogiau už nesivaldantį žmogų, kurio rankose didžiulė valdžia? Taigi, stoicizmo filosofija imperatoriui turbūt buvo tarsi pusiausvyros atstatymo erdvė, proga sistemiškai saviugdai.

Žinoma, galime sakyti, jog bet kokia filosofija atsiranda iš galvojimo apie mirtį. Jai Marko Aurelijaus užrašuose skiriama nemažai vietos, ir tas požiūris taip pat stoiškas. "Nėra tokio laimingojo, kurio mirtis nesukeltų kam nors pikto džiaugsmo. Tegu jis buvo geras ir išmintingas; paskutinę jo valandą vis tiek atsiras kas nors, kas pasakys: "Pagaliau atsikvėpėme nuo šito mokytojo. Jis nepadarė mums nieko blogo, bet jaučiau, kad širdyje jis mus smerkia." (p. 146.) Čia jo išvados kiek panašios į krikščionybės idėjas: jei visą gyvenimą elgeisi pagal sąžinės balsą ir darei tinkamus darbus, tai mirties nebijai. Ar valstybės vadovas, ar mulų varovas, - visų jų laukia vienas likimas, pastebi filosofas. Taigi, reikia šį paskutinį darbą atlikti lygiai taip pat oriai, kaip ir kitus, neraudant ir negraudinant artimųjų bei savęs, - esam, pasak Epikteto, tik sieliūkštės, velkančios lavoną, ir to užmiršti nevalia.

Man Markas Aurelijus - vienas mėgstamiausių filosofų; jo knyga labai nesunki skaityti, puikus stilius, ir, nepaisant neva sauso stoicizmo, ji kažkuo optimistinė.

(Tegu nenuskamba šventvagiškai, bet švieži įspūdžiai, - Markas Aurelijus turi charizmatinių džedajaus bruožų: gėris, jėga, valiaJ: "Reikia ne samprotauti, koks turi būti geras žmogus, bet būti tokiam." (p. 139))

Skaitykite, mąstykite