Markas Zingeris ir aš: Tai jau trečiasis Marko Zingerio romanas (1998 m. "Tyto alba" išleido "Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius", o 2002 m. "Baltos lankos" - "Grojimas dviese"), bet tik pirmoji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pažintis su šio rašytojo kūryba prasidėjo nuo M. Zingerio skilties viename savaitraštyje: ją autorius veda jau pora mėnesių ir ten rašo, kaip sakoma viename anekdote apie ežiuką, nejuokingai, bet apie karą. Velniai nematė tos publicistikos, - tikėjausi, kad romanas galbūt bus geresnis. Ir apsigavau, labai apsigavau...

Gandai: Šiemetinėje "Knygų mugėje" leidyklos "Baltos lankos" direktorius S. Žukas užsiminė, kad "Sezonas su šokėja" yra užsakytas romanas. Tiesa, po to dievagojosi, kad tik autoriaus, kuris vis išsisukdavo nuo leidyklos prašymų dėl knygos (suprask - praslydo nevykdydamas nurodymų), dėka romanas netapo užsakomąja literatūra. Deja, negaliu nei patikrinti, nei patvirtinti, kiek čia yra tiesos, kiek PR'o. Be to, pats faktas, kad autorius kuria pagal užsakymą iš tiesų nėra toks baisus: nesvarbu, dėl kokių priežasčių kuriama - svarbiau, kas sukuriama.

Pirmasis romano trūkumas - kalba: Ketvirtajame knygos viršelyje rašoma, kad romano "kalba kaip visada žaisminga ir poetiška", tačiau aš pavadinčiau kitu žodžiu - "mandra". Be kvailų tikrinių daiktavardžių (pagrindinis veikėjas - Liūtas Drąsutis, jo žmona paprastai vadinama Dė EM, ežero pavadinimas Maušos Maišas, sklypas prie jo - Svajūnėlis), nuvalkiotų frazių ("Valerijonas Pliauška - varijotų partijos pirmininkas"), juokingos anglų kalbos vartojimo, kai veikėjas pasako vieną frazę angliškai (iš serijos "I'm very sorry") ir toliau varo dialogą lietuviškai, daugiau nieko nėra. Vieno iš veikėjų grubią gatvės kalbą galima būtų laikyti meniniu romano sprendimu, tačiau bent jau man šis literatūrinis elementas romane kliuvo ir atrodė labai dirbtinis.

Antrasis romano trūkumas - stilius: Veikėjų charakteriai ir portretai apibūdinami vienu žodžiu - lėkšta! Tą patį galima pasakyti ir apie "auksines mintis" ("Žinote, Lietuvoje, kai vienas kunigas sužinojo, kad aš šoku "Tūkstantis ir vienoje naktyje" (striptizo baro pavadinimas - apžvalgos aut. pastaba), manęs neprileido prie išpažinties!", 93 p.), ir reklamines frazes ("Ir įrašyk, broliuk, štai ką: degtinė dažniausiai nudažo nosis, o vynas, jeigu moki gerti, nuspalvina gyvenimą.", 53 p.), ir apie pamokslus, ne tik neįkvepiančius pakapstyti giliau, tačiau net neišplaukiančius iš teksto. Puikus tokio prasto tono pavyzdys gali būti ši pastraipa:
"Tėti, aš tau rašau iš Vilniaus. Žinok, materialūs dalykai, dėl kurių visi kraustosi iš proto, ypač Lietuvoje, iš tikrųjų nėra tokie svarbūs! Svarbiausia yra žmonių tarpusavio ryšiai! O gyvenimo kokybė, blemba, nėra jokia daiktiška kokybė, ir tai ne tiek išorinis grožis, o mūsų visų tarpusavio santykiai, tėti! Ir su žmonėmis, ir su daiktais. Su Laimiuku, amžinatilsį, dėl to sutardavom. Pajuokaudavo, kai buvome likę be pinigų ir stoviniuodavom ties kalėdinėmis supermarketo vitrinomis Liverpulyje: "Dabar, Beata, galime gėrėtis. Tai daug svarbiau, negu gerti." (113 p.)

Trečiasis romano trūkumas - siužetas: Nuobodus, nerealus, lėkštas, nuvoliotas ir t. t. Ką galima pasakyti apie romaną, kuriame pagrindiniai įvykiai, keičiantys veikėjų gyvenimą yra tokie: pirmą kartą parduotuvėje sutinki užsienietį ir jis Lietuvoje įkuria prabangią vyno parduotuvę, o tave paskiria direktoriumi; griaudamas namus Anglijoje (ar Airijoje) randi pasakišką lobį, už kurį iš vyriausybės gautų procentų užtenka visam gyvenimui; Izraelio (!) pareigūnas asmenį, už kurio deportavimą jis atsakingas, palieka saugoti užsieniečiui, su kuriuo susipažino per tardymą. Tokie happyend'ai būtų per saldūs ir meilės romanams!

Ketvirtasis romano trūkumas - pagrindinio veikėjo (romanas parašytas pirmuoju asmeniu) aukštinimas ir susireikšminimas: Liūtas Drąsutis jau toks macho, kad su juo pirmo pasimatymo naktį siautulingame sekso šėlsme praleidžia 22 m. idealių formų (ir, kaip vėliau paaiškėja, puikios sielos, kuri kol kas slepiama) mergina (jeigu ką, tai pagrindiniam veikėjui apie 50 m., o tai katytei metų tiek, kiek dukrytei). Be to, Liūtas Drąsutis nuolatos save graužia (nors reikia pastebėti, kad nelabai įtikinamai), koks jis blogas tėvas, tačiau dukrelė, išvykusi į užsienį, jam atsako ilgu laišku, o motinai nė žinutės neduoda, ignoruodama visus laiškus. Čia aišku galima kapstyti giliau: tėvas rašo elektroniniu, o motina naudojasi paprastu paštu. Eidami dar giliau suprasime, kad šis epizodas parodo, koks šiuolaikiškas pagrindinis veikėjas, tuo tarpu jo žmona, kuri, be kita ko, prašo skyrybų, nes nesupranta meniškos Liūto Drąsučio sielos, - velniškai senamadiška... Tokių veikėjo (ir savęs?) išaukštinimo pilna knyga: kai kurios eilutės ir pastraipos tiesiog šaukia: aš, aš, aš! Na, o skaitant tarp eilučių, prisimeni Shrek'o repliką asiliukui dėl lordo Farquaad'o pilies dydžio.

Pastebėjimas: leidykla "Baltos lankos" ne ant pirmos lietuvių autoriaus knygos viršelio šalia pavadinimo įkala užrašą "romanas", lyg bijodama, kad skaitytojas ko nors nesupras. Pačiam skaitytojui toks užrašas nieko nesako (knygos žanrą labai gražiai galima paminėti ir paprastomis raidėmis trumpame knygos apraše), nes romanas gali būti ir geras, ir blogas. Bet kokiu atveju, ačiū leidyklai ir už tai, kad ji pirmame viršelyje nerašo "geras (puikus, nuostabus ir pan.) romanas".

Keista: šioje knygoje beveik nenagrinėjami lietuvių ir žydų santykiai, nors autoriaus tautybė (M. Zingeris - Lietuvoje gyvenantis žydas) leistų pažvelgti į šį klausimą tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Asmeninė nuomonė: prastas ir pigus romanas, kuriam psichologinio trilerio, taip pat kelionės ir papročių romano (taip ši knyga pristatoma) pavadinimas pernelyg didelė prabanga.

Blogam šokėjui ir sezonas ne koks