Ne vieną kartą turbūt jums yra tekę perskaityti knygą iš eilinės serijos "XX amžiaus aukso fondas" ir gūžtelti pečiais: ir kur čia tas auksas? Austrų rašytojos M.Haushofer (1920-1970), savo laiku pelniusios ne vieną Austrijos literatūrinę premiją, romanas "Siena" nėra "įauksintas" mūsiškių leidėjų. Ko gero, jei būtų, gūžčioti pečiais dėl jo nereiktų. Jis nėra iš tų romanų, kurie atveria akis apsiseilėjusiems pasekėjams, vėliau ant laužų siunčiantiems visus nesusipratėlius. Jis neįtraukia į grakščią postmodernistinę kovą su argumentais ir faktais. Tačiau ši nerėksminga, nors tuo gal ir netradicinė, knyga neišdulka iš galvos tik užvertus, ir vis mintimis grįžti prie aprašytų įvykių, bandydamas įsivaizduoti, kaip pats elgtumeis tokioje situacijoje. Po daugelio pamirštų (arba net nebaigtų skaityti) romanų linkstu laikyti tai ženklu, kad knyga visai nebloga.

Atvykusi į kalnus su pussesere Luiza ir jos vyru Hugu pamedžioti, knygos herojė, bevardė moteris, staiga tampa atskirta nuo viso pasaulio. Į kaimą pasižmonėti nuėję giminaičiai negrįžta. Jie ir negali grįžti, nes tarpeklyje kelią pastojo nematoma, tačiau neįveikiama siena, uždariusi į savotišką kalėjimą dalį kalnų, pievų ir miškų… Iki tos nelaimės spėja parbėgti tik medžioklinis poros šuo Lūšius. Vėliau iš išorės nebeprasiskverbė nieks, o ir nebuvo kam skverbtis. Išskyrus augalus, ten neliko nieko gyvo. Štai veikėja mato per sieną vienišos sodybos šeimininkus: bobulė sėdi su kate ant suoliuko; senukas pasilenkęs prie šaltinio, tarsi ketintų praustis. Karvės, sugulusios žolėse. Ir visi - nejudrūs tarsi akmenys, negyvi ir šalti. Kas tai per rykštė, veikėja nežino, tik įtaria, kad galbūt koks naujas ginklas (nepamirškim, 1960-ieji, šaltasis karas). Šiaip ar taip, pasirinkimo nėra. Jai teks išgyventi šitoj medžioklės troboj, kur, laimė, Hugas buvo prikaupęs maisto atsargų ir įrankių. Tačiau atsargos vieną kartą juk bus suvartotos.

Knyga parašyta memuarų forma, ir būtent tai, kad labai smulkiai vaizduojami prieš metus ar porą vykę dalykai, kartais kelia netikrumo jausmą. Tačiau tokiu būdu veikėjos pasaulis atskleidžiamas tikrai išsamiai. Ne ne, nebus čia jokių seilionių ar verkšlenimų: be be be, mane visi paliko, ką aš dabar darysiu, oi, nagą nusilaužiau… Kaime gimusi, tačiau mieste ilgus metus gyvenusi moteris turi susiimti ir prisiminti viską, ką žino apie lauko darbus, o kitko mokytis naujai. Jai reikia įveikti ir nerimą dėl ateities. Kas bus, kai baigsis degtukai? Kas bus, jei karvė atsives veršiuką? O jei neatsives? Kas, jei neužderės bulvės? O jeigu siena priartės ir užspaus juos savo gniaužtuose?..

Paradoksas: veikėjos savianalizės nelabai intensyvios ir nelabai įtikinamos, - ji vis bando įrodyti, kad nėra kokia nors ypatinga, tiesiog žmogus su kratiniu žinių galvoj, kurių daugelio nereikia, ypač, kai išorinis pasaulis galbūt dingo visiems laikams, o kitos - netikslios ir neaiškios. Kur kas įdomiau skaityti apie aplinką, darbus, ypač gyvulėlius ir santykį su jais. Palengva jie bemaž susilygina su pačia veikėja. Skirtumas iš tiesų ne toks didelis, kaip atrodo, kai aplink knibžda kitų žmonių ir nėra laiko pažinti mažuosius brolius. Kiekvienas jų su savo charakteriu ir likimu, su manijom ir meilėm. Atrodo, tiek knygų esame skaitę apie šunis ir kates (o dar ir su gyvais bendravę), negi galima ką nors naujo sugalvoti? Turbūt galima. "Jo didžiausia aistra buvo vaidinti, ir visada tuos pačius vaidmenis: įniršęs plėšrūnas, baisus ir keliantis baimę; romus, labai jaunas katinėlis, bejėgis ir vertas užuojautos; nebylus mąstytojas, pakilęs virš kasdienybės (šio vaidmens neiškęsdavo daugiau negu dvi minutes), ir didžiai įsižeidęs dėl paminto vyriško orumo katinas." (156 p.) "Lūšius daug geriau žinojo, kaip man geriau. Visą kelią jis ėjo prie pat mano kojos, šonu stumdamas prie stačios uolos, toliau nuo tos dundančios, traškančios pabaisos, galėjusios mane praryti. Galiausiai jo rūpestingumas mane prajuokino <…>. Lūšius nusipelnė stipresnio, linksmesnio šeimininko. Aš dažnai neatliepdavau jo gyvenimo džiaugsmo ir turėdavau prisiversti atrodyti linksma, kad nenuvilčiau jo. <…> medžiotojas, matyt, buvo geras žmogus; niekad Lūšiuje nepastebėjau nė lašo piktybiškumo ar klastingumo." (78 p.)

"Sieną" galima skaityti ir kaip išgyvenimo, ir kaip virsmo romaną, ir dargi kaip alegoriją. Neįtikėtina siena, ramybėje skendinti kalnų pieva, plintantis elnių susas, balta varna, sustoję laikrodžiai… Viską galima vertinti kaip simbolius, tačiau tai tikrai nėra peršama pozicija. Tiesa, vis norisi pasvarstyti, kaip naudodamasis "Sienos" idėja būtų parašęs romaną fantastas. Žinoma, akcentai tada būtų buvę kiti. Šiuo atveju ne taip svarbi buvo reali sienos priežastis ir galimybė ją įveikti. Svarbiau jos pasekmės, grąžinančios žmogų į būklę, kur jis pats, nepaisydamas visuomenės normų ar įtakos, turi rinktis - niokoti ar kurti ar globoti.

Kai lieki vienas