Visos meilės istorijos, visos jos geometrinės figūros ir evoliucijos stadijos jau aprašytos milijonus kartų talentingų ir ne tokių talentingų žmonių, o prieš tai – išgyventos milijardų pasaulio piliečių. Ir visos meilės istorijos atrodo banalybių banalybė...kol tai neatsitinka tau pačiam. Tai kam rašyti dar vieną?..

Nežinau, ar šito savęs klausė ponas Martin Suter. Atvirai kalbant, nežinau, ar be jo knygos literatūros pasaulis būtų gavęs galą. Jo romane viskas labai paprasta: Davidas įsimyli Mari, bet Mari neįsimyli Davido. Norėdamas sužavėti merginą, rastą svetimą knygos rankraštį Davidas perduoda Mari kaip savąjį, o ši neatsiklaususi atiduoda leidyklai. Toliau viskas beveik happy end : mergina jį įsimyli, leidyklos pešasi dėl knygos, pinigai ir pripažinimas auga ne lėčiau nei kaltės ir baimės šešėlis...o dar atsiranda vienas asmuo, kuris puikiai žino Davido paslaptį... tas „beveik“ čia ir yra svarbiausia.

Štai ir viskas. Nėra jokių šimto puslapių apimties monologų apie gyvenimo prasmę ar panašiai. Autoriaus stilius toks lakoniškas, kad veikiau primena laikraščių, o ne literatūrinį tekstą. Knyga sukramtoma taip pat greitai, kaip koks nors storesnis „gyvenimo būdo žurnalas“ troleibuse ar eilėje prie stomatologo durų. Tačiau romanas įsimena ilgiau. Gal būtent tas lakoniškumas ir verčia patį skaitytoją giliau paknebinėti veikėjų charakterius ir pačią meilės anatomiją. Pavyzdžiui, ar Mari įsimylėjo žmogų, ar rašytoją? O jei to rašytojo niekada ir nebuvo?.. Ar tokia meilės istorija gali baigtis laimingai? Ar apskritai meilės istorija gali baigtis laimingai?.. Gal visi jausmai trunka, kol esi juos įsikalbėjęs?.. Dingteli, kad kol verpiu tokias mintis, M.Suter stebi tokius painius labirintus trindamas delnais, nes toks ir buvo jo tikslas.

Knygos viršelyje rašoma, kad autorius „ironiškai vaizduoja gerai jam pažįstamus leidybos pasaulio užkulisius: sensacijų godūs leidėjai, pervargusios leidyklų redaktorės...“ Vis dėlto man pasirodė, kad šią temą užgožia meilės istorija. To amžino noro būti mylimu ne už tai, kad rašai ar skaitai, bet tik už tai, kad esi. „Lila, Lila“ – tai ne „Diringas“. Reklamos ir PR čia kur kas mažiau, nei galima pagalvoti perskaičius knygos aprašymą. Gal ir gerai.

Tikriausi ir meistriškiausi knygoje man pasirodė veikėjų dialogai. Tokie atsainoki, paprasti, lyg ištraukti iš troleibusų, kavinių, kino salių konteksto. Tokie, kokiais kreipiamės į mylimus ir nemylimus – lyg jie būtų visai vienodi. Bet turbūt ne toks šios knygos moralas. Moralas turbūt tik vienas – taip gyvenime būna. Ir gerai, jei toks gyvenimas šįkart – ne tavo.

Trumpa meilės ar savimeilės istorija?