Taip, taip! Aš labai mėgstu skaityti! Pasaulyje tiek puikių knygų! <…> Aš, pavyzdžiui, geriu mėnesį, geriu du, o tada paimu ir perskaitau kokią nors knygą, ir tokia gera pasirodo man ta knygelė, ir toks kvėša atrodau pats sau, kad visai susigraužiu ir nebegaliu skaityti, metu šalin knygą ir pradedu gerti: geriu mėnesį, geriu du,o tada…

- Oho, ir ką čia geri dienos metu?- rėžia tik įsiritus.
- Sultis. Pomidorų. Su vodke,- nemeluoju.
- Ot duodi, dar tik penkios gi.
- Pusė šešių,- sakau paskersavęs į laikrodį ir nedelsdamas išgeriu.

Kairė laiko stolyčnajos etiketės dizaino knygutę, iš kurios denatūratu iš tolo trenkiantis Venička porina savo kelionės iš Maskvos į Petuškus mintijimus. Lanksto ans pirštus ir vardija degustuotų gėrimų pavadinimus. Kai kurie pavadinimai išgyvenę iki šiandien, kai kurie nebe. Stumbrinė, kalendrinė, žigulinis (čia, aišku, alus), Kubanės, medžiotojų, sostinės beigi kokteilių sudedamąsias dalis, tarp kurių skrandį sutraukia stabdžių skystis, klijai BF, skystis nuo kojų prakaitavimo, rezolis nuo pleiskanų.

Pasimelskite už mane, angelai. Neapleiskite gėrusių ir geriančių rašytojų. Priimkit Venedikto Jerofejevo dūšią ir patalpykit jo poemą šalia pilno butelio, vienoje draugijoje su Bukowski‘o, Fitzgerald‘o raštais,Kunčino „Tūla“ ir Ambjornseno „Karalienė miega“. Reikia „Maskva-Petuškai“ pastatyti taip, kad kiekvienas, trokštantis maktelti iš butelio, perverstų bent kelis puslapius ir išvystų tikrąjį Veničką. Ne tą, kuris vienu atsirūgdamas plūsteli iš puslapių alkoholio mišraine, o apaštalą, dėstantį monologus apie šnapsą, bobas, filosofiją, kultūrą, politiką ir dosniai besidalinantį savu intelektu (negi imsi teigti, kad žinojai, jog paskutiniai priešmirtiniai Antono Čechovo žodžiai buvo „Įpilkite man šampano“).

Jeigu tokio Veničkos neišvysi, tai išgerk dar iš butelio kakliuko. Taip. Daugiau gerkite, mažiau užkąskite. Tai geriausias vaistas nuo pasipūtimo ir paviršutiniško ateizmo.

Pastabus tu žmogus, Venička, bet kodėl ištrynei visus keiksmus iš skyriaus „Serp i Molot-Karačarovas“? Vai kodėl kodėl? Ir kodėl dar reikėjo apie tai užsiminti paaiškinime ir dar tikėtis, kad nieks nepasijus taip įžeistas. Nė velnio. Aš įsižeidžiau, bet nepykstu. Tu, Venička, teisingai matei pasaulį. Gal kiek ir sulietą haliucinacijos spalvomis, bet blaiviai, kaip nei vienas blaivasis nemato. Ir tavoji algų skirstymo pagal išgertą alkoholio kiekį sistema man patiko. Tokia teisinga kaip visas Tarybų Sąjungos socializmas. Tik tiesą sakant man jau įgriso kalbos apie socializmo netobulumą ir kaip tada buvo blogai. Ir Veničkai buvo blogai, nors alkoholikams visada blogai, kai neturi išgerti. Bet tu, Venička, teisingai žengei į priekį, nesigręžiojai per petį, o žiūrėjai, kad dabar ir rytoj būtų gerai. Skaitau tavo „petuškus“ ir darosi gerai, gal ne taip linksma kaip per Žadano „Depeche Mode“, bet taip pat smagu ir liūdna kartu. Smagu, nes gyvenimas įdomus, svaigus ir linksmas,o liūdna, kad žmogus toks trapus ir, jei ne pats save, tai kiti jį sunaikins. Nežinau, ar tu, Venička, pats įsismeigei sau ylą į gerklę tais „petuškais“, bet sulig paskutiniais puslapiais gerklėje tikrai kažkas liko styroti. Eisiu nuplauti ašaras. O tau, Venička, daug ir tikrų angelų. Tau ir tavo kūdikiui, putliausiam ir romiausiam iš kūdikių, katras pažįsta raidę „j“ ir nelaukia už tai jokio apdovanojimo, gal tik stiklinės riešutų.

Ps. Ir dar blogai, Venička, kad nėra knygos gale atsakymų į Sinkso užduotis. Jau kelinta diena ištinusia galva sėdžiu prie antrosios. Gal kas bus gudresnis už trisdešimtmetį ir pagelbės: Kai Septintojo Amerikos laivyno laivai prisišvartavo Petuškų stotyje, partinių mergelių ten nebuvo, bet jeigu komjaunuoles vadinsime partinėmis, tai kas trečia iš jų buvo blondinė. Septintojo Amerikos laivyno laivams išvykus, paaiškėjo štai kas: kas trečia komjaunuolė buvo išprievartauta; kas ketvirta išprievartautoji pasirodė esanti komjaunuolė; kas penkta išprievartauta komjaunuolė buvo blondinė; kas dešimta išprievartauta blondinė buvo komjaunuolė. Jeigu iš viso Petuškuose 428 mergelės — nustatyk, kiek tarp jų liko nepaliestų brunečių.