Vienas riteris ryžosi kovoti su kvailybe, pabaisa,

apie kurią nebuvo žinoma nieko daugiau,

išskyrus vardą ir slapstymosi vietą.

Apsivilkęs sunkius šarvus,

riteris su iškeltu kalaviju leidosi per pelkes.

Juo labiau jis artinosi prie tos vietos,

juo giliau klimpo jo kojos.

Prieš pat apstulbusiam riteriui pradingstant,

jį apglėbė liūnas (p. 28).

Yra parašyta daugybė knygų apie išmintį, tačiau apie kvailybę veikalų tikrai nedaug. Jau vien todėl Nyderlandų autoriaus M. van Boxsel knyga “Kvailybės enciklopedija” sukėlė susidomėjimą. Plačiai žinoma Nyderlandų Renesanso veikėjo Erazmo Roterdamiečio knyga “Pagiriamasis žodis kvailybei”, tačiau šis veikalas turėjo aiškią didaktinę reikšmę, o XXI a. išėjęs M. van Boxsel’o veikalas neturi tikslo kovoti su kvailybe; bandančius ją nugalėti, anot knygos autoriaus, ištinka epigrafe paminėto riterio likimas. Šiandienos autorius apie kvailybę rašo ramiai ir nelaiko jos kažkokiu ypatingu reiškiniu.

Autorius savo įžangoje trumpai pamini pagrindinius savo knygos apie kvailybę sudarymo principus. Pagrindinis principas – griežtos enciklopedinės sistemos nebuvimas ir interpretacijų galimybė, paliekanti didelę erdvę skaitytojo fantazijai. “Kvailybė reiškiasi visose srityse, visais laikais, ji susijusi su kiekvienu žmogumi” (p. 12) – teigia autorius, sunku nesutikti su tokia kiek kategoriška, bet sunkiai paneigiama fraze. Autorius narsto kvailybę pasitelkdamas pavyzdžius iš animacinių filmų, pasakų, parko architektūros madų, karališkųjų (daugiausiai informacijos pateikiama apie Nyderlandų monarchus) šeimų istorijos. Knygą sudaro esė.

Tekste autorius greit nuvilia optimistus, mąstančius, kad kvailybę galima lengvai atpažinti ir jos išvengti. XVIII a. mokslininkai netgi bandė aiškintis kaip žmogaus fiziologiniai duomenys liudytų jo kvailumą (p. 21). Šiandien šie bandymai kelia tik šypseną.

Kvailybė sunkiai apibrėžiamas dalykas, dar sunkiau ją įteisinti. Knygoje pateiktas pavyzdys, kaip Londone egzistavusį Nesėkmių klubą sunaikino jo sėkmė, – pernelyg daug žmonių norėjo būti jo nariais ir dėl to automatiškai susvyravo nesėkmių principas; jei klubas veikia sėkmingai, kaip jis gali vadintis Nesėkmių klubu? „Visos mūsų sėkmės yra neįvykusios nesėkmės, o visos mūsų nesėkmės tiesiog neįvykusios sėkmės“ (p. 31 ) – teigia autorius. Gyvenimas susideda iš daugybės atsitiktinumų ir įvertinti vieną ar kitą poelgį kvailu ar protingu nėra prasmės. Mes visuomet mokomės iš savų klaidų, tad protingiausias žmogus, didžiausias profesionalas yra tas, kuris padarė daugiausia klaidų. Mūsų gyvenimas, anot autoriaus, tai laimė per nelaimę. Autorius mąsto, kad taisyklės (pvz., raudonos šviesos šviesoforo signalas) pagrįstos ne argumentais, o bandos elgsena. Mes sustojame prieš raudoną, o ne raudona dega tam, kad mes neitume (p. 38). Teisėjų paskelbiami nuosprendžiai itin retai kada tampa pamoka nusikaltėliams, tačiau atskleisti tą atvirai būtų katastrofa teisėtvarkai, todėl mes apsimetame, kad teisėjo paskirtis – auklėti nusikaltėlį (p. 40). “Mūsų pasaulis sukasi aplink fantazijėles ir jomis tikinčius kvailius” (p. 41) – teigia M. van Boxsel. Tad, anot knygos autoriaus, kvailybė gyvenime viešpatauja ir tai nei gerai, nei blogai. Sunku nesutikti su autoriumi, pagalvojus, kad bet kokia gyvenime iškelta idėja ar problema įvertinus ją iš kelių pozicijų turi silpnų vietų.

Visas pasaulis yra apsuptas kvailybės ir joje tarpsta, autorius pateikia akivaizdžius jo to pavyzdžius – prancūzišką bei anglišką parką. Kam sveiko proto žmogui reikėtų kasti griovius vidury parko, sunku suprasti, bet tai vienas iš pagrindinių prancūziško parko elementų (p. 61–62). Angliško parko principas – pakeisti gamtą – perpylinėti kalnus, perkėlinėti kaimus, tiesti upių vagas, nors tam nėra jokių ekonominių ar estetinių priežasčių (p. 63). Dar įdomiau buvo, kai tvoras parkuose pakeitė grioviai. Visa tai knygos autorius laiko kvailybės triumfu.

Autorius pateikia nemažai pavyzdžių iš religinių kūrinių, kas laukia kvailių pragare, kita vertus, krikščionių religijoje nuolat kartojama, kad kvailu būti yra Dievo dovana.

Autorius kritiškai žvelgia ir į demokratinius rinkimus, teigdamas, kad kandidatai į rinkimus eina iš asmeninių paskatų, o laimi tiesiog pasinaudodami priešininkų silpnumu, naudingai susiklosčiusioms aplinkybėms, o rinkėjai irgi vadovaujasi savo individualiais, greičiau anarchistiniais požiūriais, ginančiais savus interesus. Tie, kurie eina balsuoti vedami demokratinio garbės jausmo, kitų laikomi kvaišomis, dar daugiau, jie gali tapti pavojingi demokratijai. Pabandžius kelti kandidatams pvz., intelekto reikalavimus, galima atsidurti intelekto diktatūros pavojuje ir demokratiniai rinkimai pavirstų farsu, panašiu, koks buvo Rytų Europoje iki komunizmo žlugimo. Demokratija gyvuoja per idiotizmo malonę, konstatuoja M. van Boxsel (p. 125). Demokratijai ir jos įgyvendinimui autorius skiria keletą karčių pastabų, teigdamas, kad demokratijos regimybė ir yra demokratija. Taip pat yra vertinama konstitucinės monarchijos santvarka. Nyderlandų karališkajai šeimai autorius skiria nemažai kritikos.

Knyga paliko neblogą įspūdį. Tiesa, kai kurie skyriai kiek nuobodoki, galbūt netgi per daug filosofuojantys, nuolat kartojantys minėtus dalykus, mažiau pasakojantys. Viena vertus, tokius leidinius sveika skaityti, nes įsigilinus ir priėmus knygos koncepciją, jog visur viešpatauja kvailybė, niekados nepakilsi į puikybę. Karjera, pasiekta bet kokiais būdais, troškimas valdžios, aukštos padėties visuomenėje dažniausiai tėra sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, o ne gilaus proto ir aukšto intelekto rezultatas. Kita vertus, perėmus šią idėją tiesiogiai atsitiktų nemalonūs dalykai: žmogus praras bet kokią motyvaciją, gyvenimas atrodys niūrus ir beprasmis, negalima bus nieko kritikuoti arba palankiai vertinti. Tačiau reikia pasinaudoti protingumo regimybe ir konstatuoti, kad ši knyga yra vertinga ir reikalinga visuomenei.

Gerą įspūdį paliko aukšta poligrafijos kokybė, būdinga “Aidų” leidyklai, tačiau blogai nuteikė didelis korektūros klaidų skaičius.

Kvailybė kasdienybėje