Mažasis šedevras

Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2001-03-23

cover Apie knygą: Michail BulgakovŠUNS ŠIRDIS
Leidykla: Vyturys (1997)

- Nebijokite, jis nesikandžioja. "Aš nesikandžioju?" - nusistebėjo šuo.

Aha, žagtelėjote tie, kurie jau ruošėsi pulti su mintimis: "ką čia aprašinėja dabar, gi filmą visi po penketą kartų matėme!" Pritariu - filmas nuostabus, pritrenkiantis, nepakartojamas. Bet filmas juk buvo pagal knygą! Ir nors sako, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų girdėti, visgi šis atvejis kitoks - verta ne tik pamatyti, verta ir girdėti, jeigu kas nors jums paskaitys balsu arba klausytis savo mintyse. Juk pamenate, kad frazės, cituotos apžvalgos pradžioje, filme nebuvo. Kitaip tariant, į filmą sudėta labai, labai daug, bet ne viskas. O kitkas liko ant popieriaus.

Pora pastabų tiems, kurie nematė ir neskaitė: "Apysaką "Šuns širdis" Michailas Bulgakovas parašė 1925 metais Maskvoje. Kiek ankstėliau šio miesto gatvėse jis galėjo išvysti tokį reginį: žygiuoja demonstracija, <…> nešina tokiais plakatais: "Iki 1922 metų Marija gimdė Jėzų, o 1923 metais pagimdė komjaunuolį" (iš S. Parulskio įžangos). M. Bulgakovo apysakos herojus profesorius Preobraženskis (išsiverskite ir pavardę) nekūrė mesijaus, jis tiesiog įsodino šuniui žmogaus hipofizės liauką ir sukūrė… frankenšteiną. Tiesa, netyčia, bet vis tiek į absurdišką, žiaurią ir kvailą sovietinę visuomenę pateko, atrodytų, tabula rasa subjektas, bet po to, kai į tabula rasa prirašo tos naujos visuomenės ideologai, jis niekuo nebesiskiria. Pasirodo - viskas absurdas: daryti iš šuns žmogų, bandyti jam įskiepyti normalias pažiūras, kada aplinkui visi nebenormalūs. Galiausiai profesorius priverstas grįžti prie status quo , kas užtikrina bent jau saviapgauliškai ramią egzistenciją.

Tiesą sakant, nors ir labai įžūlu svarstyti Bulgakovą, bet šiek tiek stebina autoriaus nenuoseklumas: juk pradžioje labai aiškiai demonstruojama, kaip Šarikovas keičiasi dėl socialinio poveikio, nors paskui paaiškėja, kad dėl visko kalta pirmiausia persodinta hipofizė, kad balalaikininkas kriminalistas (nepartinis, bet prijaučiantis) Klimas Čiugunkinas tiesiog perėjo į šuns - žmogaus esybę.

Bet šuns metamorfozė į žmogų - tai dar ne viskas. Autorius negailestingai, taikliai tyčiojasi iš naujosios santvarkos ir jos sargybinių bei apologetų. Skaityti iš tiesų labai juokinga, nors iš esmės apysaka yra itin pesimistiška, netgi tragiška, bet juk nelabai kitokia ir galėjo būti. Kur dingti žmogui, pripažįstančiam tradicines, amžiais puoselėtas vertybes, kada visi kiti ant jų spjauna ir tuo didžiuojasi? Proto balsas, neįkyriai, bet įtaigiai dėstantis elementarius etiškumo ir žmoniškumo principus, lieka "už borto", kaip ir visų istorinių kataklizmų metu.

Komentarai

Valdas 2005-10-07 11:56:22
Tai nebus komentaras "Šuns širdžiai" ar komentarui apie ją. Tiesiog gal kam bus įdomu sužinoti, jei nežino, kad yra ir lietuvio parašytas romanas panašia tema. Apskritai tarpukario laikotarpiu atjauninimo eksperimentai buvo daromi pakankamai plačiai, apie tai netrūko žinučių ir laikraščiuose - tvirtinta, jog su avimis išbandyti būdai stebuklingai padėdavo ir senoms ponioms, būtent dainininkėms, aktorėms. Viena iš Preobraženskio veiklos sričių ir tikslų taip pat buvo atjauninimas...
Ignas Šeinius, pas mus, deja, labiausiai žinomas tik kaip "Kuprelio" autorius, panašų principą panaudojo savo romane "Siegfried Immerselbe atsinaujina", kuriame nacių ideologas, karštas arijų rasės išskirtinumo apologetas, "žydų ėdikas" pajutęs artėjančią senatvę, nusprendžia atsijauninti. Specialioje klinikoje užsienyje jam suleidžiama tam tikrų hormonų. (Beje, keli mėnesiai tarp gydymo pradžios ir pabaigos, kai pacientai tyčia paliekami vaikiškos būklės, nes taip su jais lengviau susitvarkyti, kai kuriais savo bruožais tiesiog kraupokai primena teletabių pasaulį.) Grįžęs į sąmoningą gyvenimą Zygfridas su siaubu pamato, kad jo ariškieji bruožai kažkur dingę, ir iš senstelėjusio vokiečio jis tapo jaunu žydu, - kadangi atsitiktinai parinkti hormonai buvo kaip tik šios tautybės žmogaus... Kolizija tarp viso gyvenimo darbo ir dabartinės būklės, blaškymasis tarp pareigos ir moters (žydaitės, be abejo), - gal dramatizmas iki galo neišlaikomas, bet knyga iš esmės ir nėra labai tragiška, atvirkščiai, daug smagaus humoro, o iš šiandienos pozicijų žiūrint - stebėtinai daug kas numatyta iš anksto, ypač apie nacizmą. Gaila, nepamenu, kada buvo išleista, berods, ketvirto dešimtmečio vidury; žinoma, dabar tokia knyga vargu ar galės būti perleista: per daug jau ironiškas požiūris į įvairias tautas...
Tomas 2001-05-14 10:45:57
Papildymas komentarui: beskaitant sukirba menkutis itarimas, kad Bulgakovas saiposi ne tik is naujos santvarkos ir jos idiotizmo (tai aiskiai matyti), bet ir (siek tiek, labai langvai) is pacio profesoriaus Preobrazenskio. kaip jus manot, ar as vienas tai pastebejau, ar ne, o gal man pasivaideno?
Justinas 2001-05-14 14:32:10
Nurodyk konkrečiau vietą, kur šaiposi iš Preobraženskio, nes man tai nepasistebi :)
Kliaksa 2001-05-14 19:29:30
Na kodėl... Tam tikras ironiškas požiūris yra, tarkim, kai profesorius piktinasi dėl suglaudinimo akcijų; gal jį galima užjausti, tačiau tuo metu Maskvoje, kur kasdien privažiuodavo daugybė neturinčių kur gyventi žmonių, turėti 5 (berods?) kambarius tikrai itin didelė prabanga. Tuo tarpu Preobraženskis pašiurpsta nuo to, kad teks valgyti ne valgomajame. Autoriaus komentarų, tiesa, nėra, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Manau, profesorius vaizduojamas kaip normalus senstelėjęs ekscentriškas profesorius - žinoma, kad jis neidealizuojamas.
Galim prisimint ir kitą panašaus tipo Bulgakovo profesorių - Persikovą iš "Lemtingų kiaušinių", kuriam kur kas prasčiau baigėsi konfliktas su visuomene... Net ir tasai yra pašiepiamas - ne griežtai, dėl ideologinės "platformos", o dėl žmogiškųjų silpnybių; nemanau, kad tai koks nors personažo paniekinimas: tai tiesiog daro jį labiau gyvą.
Varna 2004-04-25 15:52:29
Fulmą esu žiūrėjusi turbūt tiek kartų, kiek rodė per nors vieną kanalą, kurį tik galiu žiūrėti. Turbūt tai vienas iš tų retų atvejų, kai ir filmas , ir knyga fanastiški. Tiesa, kiek kartų žiūriu, tiek pirieinu prie tos pačios išvados - pasaulis, kolegos, nesikeičia, deja...
Wanted 2004-11-25 08:29:00
Kur dirbo daktaro I.Bulgakovo romano"Šuns širdis" tėvas?
shlyxtux 2004-11-25 11:37:31
Uzhlankstei chia, wanted: "kur dirbo romano tevas", ghy ghyyy. bee
Anonimas 2005-02-15 18:19:30
ir as noreciau suzinot kur dirbo tas tevas :D
GEdas 2005-02-27 11:02:14
tai kokiam mieste jis dirbo?
Andrius 2005-11-11 10:48:47
tai didžiause nesamonė
WIND 2006-06-07 22:42:10
Ar matet kas suns sirdi rusdrami? Kokie ispudziai?
13 2008-01-08 01:33:55

Dirbo tevas VILNIUJE jei ka 

Vladas 2008-01-08 20:58:17
I.Bulgakovas pašaipiai aprašo ne tik profesorių — visus be išimties „Šuns širdies“ personažus (prisiminkit: dr. Bormentalio neapykanta Šarikovui — dėl nuviliotos merginos). Tai aukščiausio meniškumo ir skaidrios logikos požymis. Kiekvienas supranta „pagal savo sugedimą“, visiems gražu. Antai Vakarų universitetuose — piktinamasi profesioriaus aristokratiška arogancija ir beveik be išlygų stojama Šarikovo žmogiškų teisių gynybon, pritariant komisarui Švonderiui. Šiuolaikinėje grožinėje (ir ne tik) literatūroje labiausiai pasigendu Šarikovo dabarties sąlygomis — jau gavusio bendrąjį privalomą išsilavinimą, įsitaisiusio kokiu nors humanitarinių mokslų dėstytoju, socialiniu darbuotoju, visuomeniniu aktyvistu, politiku. Jeigu tokių aplik neįžiūrime, tai verta dar daug kartų skaityti ir žiūrėti „Šuns širdį“. Nors kažin ar bepadės.
Vladas 2008-01-08 21:05:06
Kalbant manau dera pridėti ir nuorodą į originalą — http://bulgakov.ru/dogheart/
Play The Sims Social now - and here's some simoleons just for you! 2013-04-28 04:48:16

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.