Aha, žagtelėjote tie, kurie jau ruošėsi pulti su mintimis: "ką čia aprašinėja dabar, gi filmą visi po penketą kartų matėme!" Pritariu - filmas nuostabus, pritrenkiantis, nepakartojamas. Bet filmas juk buvo pagal knygą! Ir nors sako, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų girdėti, visgi šis atvejis kitoks - verta ne tik pamatyti, verta ir girdėti, jeigu kas nors jums paskaitys balsu arba klausytis savo mintyse. Juk pamenate, kad frazės, cituotos apžvalgos pradžioje, filme nebuvo. Kitaip tariant, į filmą sudėta labai, labai daug, bet ne viskas. O kitkas liko ant popieriaus.

Pora pastabų tiems, kurie nematė ir neskaitė: "Apysaką "Šuns širdis" Michailas Bulgakovas parašė 1925 metais Maskvoje. Kiek ankstėliau šio miesto gatvėse jis galėjo išvysti tokį reginį: žygiuoja demonstracija, <…> nešina tokiais plakatais: "Iki 1922 metų Marija gimdė Jėzų, o 1923 metais pagimdė komjaunuolį" (iš S. Parulskio įžangos). M. Bulgakovo apysakos herojus profesorius Preobraženskis (išsiverskite ir pavardę) nekūrė mesijaus, jis tiesiog įsodino šuniui žmogaus hipofizės liauką ir sukūrė… frankenšteiną. Tiesa, netyčia, bet vis tiek į absurdišką, žiaurią ir kvailą sovietinę visuomenę pateko, atrodytų, tabula rasa subjektas, bet po to, kai į tabula rasa prirašo tos naujos visuomenės ideologai, jis niekuo nebesiskiria. Pasirodo - viskas absurdas: daryti iš šuns žmogų, bandyti jam įskiepyti normalias pažiūras, kada aplinkui visi nebenormalūs. Galiausiai profesorius priverstas grįžti prie status quo , kas užtikrina bent jau saviapgauliškai ramią egzistenciją.

Tiesą sakant, nors ir labai įžūlu svarstyti Bulgakovą, bet šiek tiek stebina autoriaus nenuoseklumas: juk pradžioje labai aiškiai demonstruojama, kaip Šarikovas keičiasi dėl socialinio poveikio, nors paskui paaiškėja, kad dėl visko kalta pirmiausia persodinta hipofizė, kad balalaikininkas kriminalistas (nepartinis, bet prijaučiantis) Klimas Čiugunkinas tiesiog perėjo į šuns - žmogaus esybę.

Bet šuns metamorfozė į žmogų - tai dar ne viskas. Autorius negailestingai, taikliai tyčiojasi iš naujosios santvarkos ir jos sargybinių bei apologetų. Skaityti iš tiesų labai juokinga, nors iš esmės apysaka yra itin pesimistiška, netgi tragiška, bet juk nelabai kitokia ir galėjo būti. Kur dingti žmogui, pripažįstančiam tradicines, amžiais puoselėtas vertybes, kada visi kiti ant jų spjauna ir tuo didžiuojasi? Proto balsas, neįkyriai, bet įtaigiai dėstantis elementarius etiškumo ir žmoniškumo principus, lieka "už borto", kaip ir visų istorinių kataklizmų metu.