Mažieji dievai
Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2011-09-25
Apie knygą: Terry Pratchett – Mažieji
Taip, ir vėl tai įvyko! "Bendros specializacijos" lietuviška leidykla vėl išleido fantastinę knygą, kurią pristato būtent kaip fantastinę. Nejaugi pajuda ledai? Ir, žinoma, nepaprastai smagu, kad "Baltos lankos" į fantastikos vandenyną nėrė pasirinkdamos ne bet ką, o Terry Pratchettą, skaitytojui lietuviškai gal pažįstamą iš poros jau senokai "Eridane" išleistų knygų iš "Disko pasaulio" serijos ("Magijos spalva" ir "Šviesa fantastiška"), bei neseniai dviejų "Garnelio" leidyklos knygų, skirtų paaugliams: "Mažieji laisvūnai" bei "Skrybėlė pilna dangaus".
Terry Pratchetto tiražai - milijoniniai. Atrodytų - tik imk ir leisk! Ko tie leidėjai laukia? Tik viena mažytė problema - šis autorius yra humoristas, kurio humoras labai dažnai atsiremia į anglų kalbos žaismes. Štai kad ir šitoje knygoje, vertėjo žodyje vertėjas prisipažįsta (ir, beje, vertimas tikrai geras), kad praktiškai neišverčiamas sužaidimas su "prophet" (pranašas) ir "profit" (pelnas) į lietuvių kalbą. Turbūt tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl toks sunkus Pratchetto kelias į tolimos sanskrito giminaitės kalba parašytus puslapius. Bet, tikėkimės, jis prasidėjo ir gal nebesustos, kaip kad nutiko anksčiau.
Taigi, dievas Omas Jaučio ragai anksčiau buvo, kaip ir dera Dievui, visagalis - galėjo ir žaibu trenkti, ir kitaip ištikti. Bet dabar kažkas nutiko - jis "atsipeikėjo" vėžlio kiaute, ir su siaubu suprato, jog beturi vos vieną tikintįjį - nelabai miklaus proto vienuoliuką Brutha. Juo labiau sudėtinga suprasti, kas nutiko, kai Omu turėtų tikėti vienos galingiausių valstybių - Omnijos - gyventojai. Tačiau, nežiūrinti kruopštaus Kvizicijos darbo su įvairiausiais įrankiais, nežiūrint kvizitorių diakono Vorbio pastangų, kažkas ne taip su tuo tikėjimu. O ypač - su jo nešėjais...
Terry Pratchettas - genialus šaipūnas. Šįsyk jo kandumas atsisuko prieš religiją, ir, vos pradėjęs skaityti knygą, aš net jaučiausi kiek nejaukiai - kažkaip primityvokai viskas atrodė, kol pasakojimas neįsibėgėjo. Tada jau nebegalėjau atsitraukti, supratęs, kad pasakojimas yra nukreiptas ne prieš tikėjimą apskritai, o būtent prieš religinį institucionalizmą, prieš žmonių bukinimą ir smaugimą religija kaip kultu. Jis nukreiptas papasakoti paprastą tiesą, apie tai, kad neretai tas, kas mojuoja Dievo vardu, dažniausiai juo tik pridengia savo sumanymus, savo galios potroškį. Aš čia neatskleisiu autoriaus teorijos apie dievus, tikėjimą jais ir panašiai, nes iš esmės tai yra knyga apie žmoniškumą. Apie etiką ir apie auksinę taisyklę. Ji labai lengva forma kalba apie labai rimtus dalykus, ji pilna aliuzijų į klasikinę filosofiją, įvairiausias religijas, religinius raštus (kai ką vėlgi paaiškina vertėjo žodis) ir istorinius įvykius. Ir tai yra jos didysis džiaugsmas, jos didžioji vertė. T. Pratchettas nerašo istorijos dėl istorijos, nerašo nuotykio ar pramogos dėl pramogos, jis per pramogą šviečia ir verčia galvoti, verčia svarstyti. Taip, tai "fantastinis romanas", kuriame dėstomas mintis kartais norisi net pasibraukti, nelyg skaitytum "Visuomeninę sutartį". Nes T. Pratchettas puikus ir įžvalgus visuomenės kritikas - tik užuot skaitęs paskaitas žymiausiuose universitetuose, jis visa tai deda į knygas.
"Be to, Efebės įgulos vadas buvo paskelbęs, šiek tiek nervingai, kad vergovė bus panaikinta, o tai įsiutino vergus. Kokia bebus prasmė taupyti, kad taptum laisvas, jei po to pats negalėsi turėti vergų?" (p. 333)
"Efebiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi teisę balsuoti. Kas penkeri metai kas nors buvo išrenkamas tironu, jei tik galėjo įrodyti esąs sąžiningas, išmintingas, sveiko proto ir vertas pasitikėjimo. Vos jį išrinkus, žinoma, iš karto tapdavo visiems akivaizdu, kad jis yra nusikalsti linkęs beprotis, visiškai nesuvokiantis eilinio, rankšluosčio ieškančio filosofo iš gatvės lūkesčių" (p. 185).
"- A, tas Osorijus, - tarė vėžlys, - Liepsnos stulpas. Taip.
- Ir tu padiktavai jam Osorijaus knygą, - tarė Brutha. - Kuri susideda iš Pamokymų, Vartų, Išsižadėjimų ir Priesakų. Šimtas devyniasdešimt trys skyriai.
- Nemanau, kad visa tai padariau aš, - abejodamas tarė Omas. - Esu tikras, kad prisiminčiau šimtą devyniasdešimt tris skyrius.
- Tai ką tu tada jam sakei?
- Jei gerai pamenu, sakiau: "Ei, matai, ką aš moku padaryti?" - tarė vėžlys. <...> Ir dievai kartais mėgsta atsipalaiduoti. (p. 60)
Trumpai: tai - smagi ir protinga knyga. Tiesa, jeigu jūs - nuoširdžiai tikintis, ji gali pasirodyti įžeidi, nors nemanau, kad autorius turėjo tikslą ką nors konkrečiai įžeisti. Jis nesišaipo šiaip sau - nes svarbiausius klausimus apie gėrį, blogį, tikėjimą juk užduodame sau visi. O kokia forma tai darysime - turbūt kiekvieno asmeninis reikalas.
P.S. Vėžlys - juda!
smalsu, ar leidykla sumokėjo vetėjui bent pusę to, kiek vertas tokios knygos vertimas...
Panašias knygas verst ne tik sunku; tai beveik neįmanoma. Ir honoraras atlikusiam (beveik) neįmanomą darbą turėtų būt atitinkamas. Bet kažko abejonės vis kirba...
na T.P verst tikrai yra sunku.... eridano vertimai buvo nieko tokie o geriausius radau rusu verteju Kvarcevos ir Zikarenccevo. nors aishku originalas butu geriau bet man per sunku suprast butent tas kalbos vingrybes kurios ir padaro Pratchett'a nemirtingu
Viena geriausių Pratchetto knygų. Ir labai gera Justino apžvalga, ačiū!
Iš šios knygos prisirankiojau bene daugiausiai man patinkančių citatų, Ypač patiko ši: "Omnianiečiai buvo dievobaimingi žmonės. Jie turėjo, ko bijoti".
Religijos institualizavimasis ir stabarėjimas atskleistas meistriškai ir giliai, gali dėti vieną paralelę su krikščionybe (islamu ir t.t.) prie kitos. Ypač patiko žmonės, katakombose braižantys stilizuotą vėžlį. Reikėtų apie tai papasakoti daugybei šių dienų "krikščionių", kurie važinėja stilizuota žuvimi puoštais automobiliaias ir kurių dauguma (esu tuo tikras) visiškai nežino, ką tai reiškia.
O aš šiandien naujausią knygą - "Snuff" - užsisakiau! Už poros savaičių turėtų pasirodyt. Jei Amazon neapsikiaulins, turėčiau gaut per kelias dienas po pasirodymo. Che che...
Lenkiu galvą ir leidyklai ir vertėjui :) Gerai išversta ir gerai išleista.
Oo, kaip smagu, kad išversta dar viena Pratchetto knyga. Tuoj griebsiu ir skaitysiu :))
Vertė mano žavusis dėstytojas Strockis... Oi, kaip skaitysiu šitą knygą, tik vis laiko nerandu :D
Perskaičiau Baltų lankų išleistus "Mažuosius dievus", "Mažuosius laisvūnus", "Skrybėlė pilna dangaus" ir palyginau su Eridano kažkada išleistomis keliomis knygelėmis iš Disko pasaulio serijos. Susidarė toks įspūdis, kad Baltų lankų leistos knygos yra daugiau nei šiaip eilinės "chichi chacha" knygelės, priešingai nei Eridano leistos ("Mažieji dievai" netgi tos pačios serijos). Įdomu, ar čia teisingas įspūdis, ar čia skirtingų vertėjų ir redaktorių nuopelnas?
Mažuosius laisvūnus ir Skrybėlę, pilną dangaus išleido Garnelio leidykla. Tai viena. Eridano leistų Šviesos fantastiškos ir Magijos spalvos vertėjas kitas, o pats vertimas - prastesnis, nei Garnelio knygų. Už Mažųjų laisvūnų vertimą vertėjai buvo skirtas Vertėjo krėslas - tai labai daug pasako apie vertimo kokybę. Be to, reikia nepamiršti ir to fakto, kad Eridanas išleido iš viso pačias pirmąsias Disko pasaulio serijos knygas, todėl ir Pratchetto stilius jose dar nėra visiškai susiformavęs. Vėlesnės knygos geresnės, o Mažiejo dievai - iš viso viena geriausių IMHO.