Mėlynbarzdžio vaikai

Apie knygą: Renata Šerelytė – Mėlynbarzdžio vaikai
Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955381426
Puslapių skaičius: 216

Niekada nemėgau Jurgos Ivanauskaitės kūrybos. Nuo pat pirmųjų savo apsakymų ji buvo linkusi į ekstremalaus ekscentriškumo paieškas. Pradėjo nuo etiopą įsikliopinusios emo mergaitės "Pakalnučių metuose", "Raganą ir lietų" baigiau skaityti, kai į veikėjos sekso kulto praktiką įžengė kažkoks egzotiškas jaunuolis, paskui jos kelionės po Šambalą, Atlantidą, Valhalą (sutikęs Paulių Normantą būtinai paklausiu, ar jis buvo prie Bastilijos arba Filadelfijoje, ir ar ten pasisėmė demokratijos), galiausiai viskas baigėsi vienišumu, skausmu ir kūrybine desperacija persmelktu "Placebu" su sužmogintom katėm. Man atrodo, kad gyvūnai turi tarnauti žmonėms, kad jeigu nusukai balandžiui galvą, dar nereiškia, kad užmuši žmogų, man atrodo, kad lietuviu gimęs amerikiečiu nebūsi, man atrodo, kad egzistuoja ne tik tautiniai, bet ir civilizaciniai skirtumai, kad užaugęs tarp krikščionių, budistų nesupaisysi, geriau nuvažiuot į Alantą, baltos bažnyčios su dviem bokštais pažiūrėt.

Laura Sintija Černiauskaitė, kito mano pirkinio knygyne autorė, su kuria man teko susidurti ir gyvai, atrodė tokia paprasta ir valganti maistą, kad negalėjau patikėti, jog ji rašytoja.

Apie Renatą Šerelytę gerai atsiliepė dėstytoja Universitete. Nors ji, dėstytoja, buvo pasidabinusi pagonišku megztu galvos apdangalu, kokius dėvi kryžiuočius ašaromis užtvindantis, sukarintas vaidilučių būrys, ir apsiribodavo adoruojančiais argumentais "labai labai labai labai gera", kažkas teigiamo p.Šerelytės atžvilgiu mano viduje liko ir tai kreipia mano veidą grimasomis. Mano galvoje kokius metus sukasi Mėlynbarzdžio, to tragiškojo senbernio, motyvas, tad nejaugi būdamas iš tokios mažos Lietuvos nerasiu nieko bendro su savimi romane "Mėlynbarzdžio vaikai"?

Kaip juokingai kažkas pastebėjo, kad kažkas pastebėjo, jog lietuviški filmai prasideda nuo klyksmo "O, Viešpatie!" ir lavono, taip prasideda graudi "Mėlynbarzdžio vaikų" istorija, kaip lietuviškas kinas nuspalvintas niūriomis nacionalinės problemos spalvomis, taip šis - tarp rašytojų ir kultūristų sklandančiais būtinybės atspindėti dažnai niekinamą ar neįvertintą sovietinį laikotarpį.

Į kurį mes ir Renata Šerelytė negalime žiūrėti ramiai. Paprastą ir todėl gerą nelaimingos šeimos istoriją apie po skyrybų su geriančiu tėvu į Rusiją nublokštą šeimą, ten kankinamą geriančio motinos sugyventinio, prarandančią gimdytoją ir atgal, į Lietuvą grįžtančius išlikusius vaikus, p.Šerelytė pasirenka aprašinėti ne linijiškai, sintagmiškai, sakiniškai, o fragmentuotai, paradigmiškai, eseistiškai pasirinkdama kai kuriuos nusistovėjusius sovietinės realybės įvaizdžius ir juos pervertindama, perrašydama savaip, todėl vis tiek neišvengdama senų sopulių ir Lietuvos ir Rusijos bendravimo randų.

Į Lietuvą sugrįžta tik du šeimos vaikai: rašytoja tapsianti duktė ir savižudžiu tapsiantis sūnus. Trečiasis - kito tėvo, ruso, vaikas po motinos mirties atiduodamas į vaikų namus ir romane vėl pasirodo tik pabaigoje, kur atsiskleidžia prastas Renatos Šerelytės dabartinės, postsovietinės Rusijos problemų išmanymas. 

Atsiskleidžia prastas Rusijos problemų išmanymas ir susipainiojimas laikmečiuose. Keliose vietose rašytojos piešiamoje sovietinėje realybėje atsiranda inkliuzų iš ne to laiko. Galbūt kaimo intelektualo sąmonėje ir galėjo iš vadovėlių užsifiksuoti Vakarų filmuose, filmukuose ir komiksuose apdainuotas tiranozauras, tačiau tikrai ne Vakaruose ezoteriją atstovaujanti burtininkė su krištoliniu rutuliu

Pasirinkdama knygą padalinti į keturių personažų lūpas, autorė sau iškelia sunkų uždavinį, kaip kuo skirtingiau pateikti jų kalbą, tačiau dėl jo nesijaudina. Motina ir į Lietuvą grįžę vaikai, net Rusijoje likęs našlaitėlis, visi kalba rafinuotu stiliumi, sarkastišku tonu ir ilgais, šakotais sakiniais. To būtų galima išvengti, jeigu ji būtų tapusi pasakotoja ir įsikišusi į istoriją pati, tapusi tačiau jeigu ji būtų įsikišusi į istoriją pati, jai būtų tekę apnuoginti savo tikrąjį požiūrį į to meto realijas, tačiau nebūtų reikėję lengva ranka nubraukti visos istorijos kaip Jurgos Ivanauskaitės pasekėjai - viso to galėjo ir nebūti.

Galbūt p.Šereltytę taip įpareigojo mesianistinė rašytojo pozicija atspindėti laikmečio dvasią ir jos sopulius. Trijose romano (?) vietose ji pradeda komentuoti savo sukurtus tropus. Atrodo, kad ji abejojo, ar jai verta rašyti šią knygą, o ir paskui duotuose interviu pasakojo, kad parašiusi jautėsi blogai. Galbūt išsiduoda turinti abejonių (pasak jos, tai gero rašytojo bruožas), tačiau ir parodo, kad yra specialiai pasidomėjus apie kaimo buitį, turbūt ir apie Kupiškio apylinkių florą, kurios įmantrūs ir profesionalūs aprašymai kartais atrodo negyvi šalia iš personažų lūpų plevenančių nevilties, skausmo, susitaikymo jausmų.

Gyviausias personažas yra vyriausias šeimos vaikas, duktė rašytoja, kuri turbūt dažnai pasako ir neišgalvotus p.Šerelytės jausmus, nes atleisdama apsiverkia. Tačiau toks emocinės raidos atspindėjimas labiau tiktų Mėlynbarzdžio istorijos gerai pabaigai, o ne jo vaikų, kurie yra nekalti. Pastarajam, čia pasirodančiam motinos sugyventinio pavidalu, tenka per daug geros auros, ypač po to, kai, koks sutapimas!, nuo jo nukrenta įtarimų pedofilija šešėlis. Jis buvo tik paprastas sadistas.


Allison Schulnik pav.