Kamarade, atkeverzaj duris, ich vilj py py!

Geras šūkis, galima pritaikyt, kai kas nors vieną tokią nepaprastai svarbią įstaigą užėmęs ilgai išeit nenori. Kartais paveikia taip, kad įstaigos uzurpatorius išgriūva net kelnių kaip reik neužsitraukęs. Tai yra, jei nėra skaitęs Gimberio...

Daug gerų šūkių galima iš Gimberio pasiskolinti. Pavyzdžiui, Ne vertikališen per du pirštus, bet horizontališen! Nors mūsų namuose populiariausias – Gal galėčiau gauti dar barštukų? Barštukai geras daiktas yr, mėgstam baisiai. Abejoju, ar mainyčiau į keptą žąsį, čia tikriausiai mano ir Gimberio nuomonės ne visai sutampa.

Aukščiau paminėtieji šūkiai nukniaukti iš knygos „Pusplikių šeimos laikų kronika“; man tai bene pati geriausia iš visų Gimberio knygų. Aprašinėti neverta, nes visvien neišeis taip kaip išeina Jurgiui – skaitai ir matyte matai personažus, vien iš jų kalbos. Neperpasakosi nei „Palaipsniui“, nei „Scenarijaus pramoginei laidai spalvotam televizoriui“, nebent perrašytum ištisai... Todėl skaitykite patys!

Žodžiu, kam Erlickas, kam Žilinskaitė, o man tai Gimberis labiausiai patinka. Nes, be kita ko, jis didis kalbininkas, ir, skirtingai nei dauguma kitų, nesileidžia kalbos jėgos struktūrų įgąsdinamas. Nors rinktinėje „Jūs turite teisę tylėti...“ ir kuklinasi:

Ar gali šuo sakyti „nabagas“? Redaktorė sako, kad ne. Šuo privalo kalbėti normine kalba – „vargšas“. Mano laikais šunys normine kalba nešnekėjo. Bet redaktorė, išsigandusi kalbos norminimo jėgos struktūrų, ištaisė. Daugiau nelojau.

Patartina paskaityti „Jūs turite teisę tylėti...“ ypač besistebintiems, iš kur tokia gausybė prastų vertimų. Viena priežasčių (ne vienintelė, be abejo!) yra ta, kad redaguoja įgąsdintieji. Arba įgąsdintosios. Kur čia nedejuosi:

Tos mergaičiukės, kurios prieš penkiolika metų kavinėse užsisakinėjo „vieną kavą ir vieną varškę“, dabar moko mane kalbos.

Arba:

Kalbos okupantai sako, kad autoriaus valia veikėjų kalba turi teisę būti nenorminė. Blėniai! Deklaracija panaši į Sovietų Sąjungos konstituciją. Pompastika. Redaktoriai taip smulkiai virpa, kad negautų per galvas, kad neprarastų darbo, kad nesudegtų ant inkvizicijos laužų – kad pertaiso bet kokį tekstą: autoriaus, vertėjo, veikėjo, padaro ar sutvėrimo, ir visi jie prašneka normine kalba, lygia nelyginant šniūras.

Šventa teisybė! Beje, dabar man parūpo, ar „Sovietų“ šišionais pats Jurgis parašė, ar kažkas suredagavo? Reikės paklaust susitikus.

Tataigi... „Pusplikių“ tikriausiai neberasite, vis dėlto prieš dvidešimt metų knygelė išleista. Beje, kai kas iš jos įtraukta į naujesnius rinkinius. Bet „Teisę tylėti“ gal dar įmanoma nusipirkt, leista 2009. Patikinu: paskaitinėti verta!

Baigsiu dar viena citata iš ten pat:

Sukau sukau galvą dėl tos „dabarties", galop nusprendžiau – nėra tokio žodžio, nevartotinas.

Nors gal geriau linksmesne gaida:

Davė Dievas dantis, duos ir artimą kokį.

Aha, dar užmiršau paaiškinti, kodėl mes turime teisę tylėti.Vėlgi žodis Autoriui:

Tai kriminalistikos ir meno pasaulyje gerai žinoma formulė: „Jūs turite teisę tylėti, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.“

Bet mes rizikuojame ir kalbame. Mes kalbame, jūs kalbate, jie jos kalba – nes kaipgi pasaulis sužinos, jog esame?

Ir vis dėlto neužmirškite – jūs turite teisę tylėti, nes viską, ką pasakysite, laikysime tostu...