Keistas dalykas tos knygos vaikams – štai neperskaitai vaikystėje kokių „Brolių liūtaširdžių“, ir paskui junti skaitydamas jau didelėmis akimis – kažkada būtų buvę... Ir rašyti vaikiškų knygų apžvalgas, ne tų, kurios vaikystėje vertė verkti ar juoktis, yra sudėtinga. Pavyzdžiui, na, aš be galo gerbiu Vytautę Žilinskaitę – už „Tandadriką“, už „Melagių pilį“, bet šiųmetinę šlovę laimėjęs „Kintas“... Kam tokia ilga įžanga? Tik dėl to, kad rašysiu apie knygą, kuri man, kaip suaugusiam, patiko, o štai kaip būtų su ja vaikui – spėti sunku.

Teko girdėti – Lenkijoje yra toks rašytojas Andrzejus Sapkowskis? Tad, nežinau, ar Michaelas Gruberis jį skaitė, bet faktas, kad jų abiejų galvose suskambėjo kažkas panašaus: pasakos sako taip? O gal ten buvo visai kitaip? Taigi, viskas prasideda nuo to: neįprasta ragana, neįprastai sugalvojusi užauginti rastinuką ir susidūrusi su raganom tokiomis neįprastomis motinystės problemomis. Todėl vaikelį tenka auklėti meškai, o mokyti – džinui, kuris mielai nemokytų, bet Grumsto – toks keistas vaikio vardas – motinėlė jį įkalinusi akmenyje už kai kurias nuodėmes ir tenka atidirbti, laukiant tinkamos akimirkos. Kokią ateitį turės toks auklėtinis? Be abejo, sudėtingą, nes, kaip ir Maugliui, jam kažkada reikės sutikti žmones, o žmonės, kaip žinome, yra bjaurūs, purvini, pikti, ypač kitokiam padarui. Tad užtenka vieno susidūrimo, kad tavo didžiausiu noru taptų kerštas, ne tik bjaurybėms žmonėms, bet ir motinai – už tai, kad augino ne taip, nemylėjo tiek, kiek norėtųsi...

Pirmoji pusė knygos yra tiesiog puiki. Viena vertus, jau minėtas pasakų motyvų naudojimas, jas perkuriant (ne taip šmaikščiai, kaip tai daro A. Sapkowskis, tačiau irgi pakankamai įdomiai ir pagrįstai), taip pat pasakinių situacijų sąsajos su šiandienos problemomis (kad ir toji pati vieniša motinystė arba nesuvokta motinystė). Sklandus, vaizdingas pasakojimas bei ryškūs veikėjų charakteriai, tarp kurių, žinoma, yra ir raganos katinas.

Įspūdis šiek tiek silpsta knygai persiritus į antrąją pusę, kai siužetas ir situacijos ima klostytis daugiau – mažiau įprastai ir atsiranda netgi tiesmukos didaktikos (lyg tyčia, ten Grumstas jau užaugęs ir įsimylėjęs paiką merginą). Be abejo, nusikaltimas ir bausmė, nuodėmė ir atpirkimas – visa tai irgi yra. Ką gi, klasika juk nesensta.

Reziumė – ne visai įprasta knyga vaikams, neabejotinai vyresniems, bet smagi skaityti kiekvienam (taip, „knyga visai šeimai“J). Ar M. Gruberis gali būti laikomas pretendentu į J. K. Rowlingą? Vargu – „Raganiuko“ problemos dažnai gilesnės nei blogis prieš gėrį, nuotykiai čia irgi ne tokie „vežantys“, o labiau gramzdinantys – štai dėl to spėju, kad el. kartai ji gali nepatikti. Būtų džiugu, jeigu apsiriksiu.

„Raganius“ vidutiniam mokykliniam amžiui