– Iš 2090-ųjų, sere. Jūsų smokingas išėjo iš mados dvidešimčia metų anksčiau, beje, lygiai tokie pat nemadingi daugumos susirinkusiųjų kostiumai. Jūs neišsiskirsite iš minios.“

Laiko kelionių tema mokslinėje fantastikoje – it iki skylių nutrinti džinsai, pasiūti dar Velso laikais, o jeigu dar pridėsime ir dinozaurus, tai ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali sukelti įprasto fantastikos kokteilio, kurio visos sudėtinės dalys seniai žinomos, išragautos ir išmėgintos, įspūdį.

Tačiau tik tiems, kuriems nėra žinoma Swanwicko – vieno iš įdomiausių ir originaliausių (tiesa, tai neįtakojo komercinės sėkmės) amerikiečių fantastikos rašytojo, pavardė. Na, o žinančius (Swanwickas lietuvių fantastikos mėgėjams turėtų būti žinomas dar iš 2001-siais „Eridano“ išleistų garsiųjų „Vakuuminių gėlių“) toks tariamas išorinis tik suintriguos – na, tartum Stivenas Kingas imtųsi perrašinėti pasaką apie Raudonkepuraitę.

M. Swanwicką vieni (daugiausia dėl jau minėtų „Vakuuminių gėlių“ (Vacuum Flowers) priskiria fantastikospožanrio rašytojams. Kitiems gi labiau įsiminė turbūt žymiausias jo kūrinys – „Geležinio drakono duktė“ (Iron Dragons Daughter) parašyta „techno“ ar „tvirtosios“ fantasy stiliumi.

Bet kokiu atveju, tai – itin universalus ir originalus rašytojas, tiesa, ilgą laiką nerašęs romanų, o prestižines fantastikos premijas (Hugo, World Fantasy, Theodore Sturgeon Memorial, Locus) pelnęs apsakymais ir straipsniais.

Pats Swanwickas pripažįsta, jog rašo pernelyg lėtai, kad, pagal amerikiečių rašytojų standartus, būtų vadinamas profesionalu. Pastaruoju metus jis dažniausiai rašo nedidelius apsakymus, kurie, tiesa, 1999-siais, 2000-siais ir 2002-siais jam pelnė prestižinę fantastikos premiją „Hugo“.

Na, bet pereikime prie „Žemės kaulų“, pačio naujausio Maiklo (išleisto 2002-siais) darbo. Parašyto, beje M. Swanwicko apsakymo „Scherzo with Tyrannosaur“ ir 2002-siais laimėjusio „Hugo“ premiją, pagrindu. Knyga buvo nominuota „Hugo“ (2003), „Nebula (2003) ir „Locus“ (2003, užėmė III vietą) premijoms.

Tai gana neįprastas (Swanwickui) kūrinys ir, panašu, pirmasis autoriaus bandymas parašyti „komercinę“, perkamą knygą.

Įžanga lengva, įtraukli, stilius nepasunkėja ir vėliau, siužeto vingiai, it upeliūkštis, čiurlena nieko nestabdomi, o skaitytojas, ištempęs kaklą vis spėlioja, kas gi ten – už eilinio siužeto posūkio.

Pagrindiniai herojai, sakyčiau, yra du. Paleontologas Ričardas Leisteris dovanų nešiojamam šaldiklyje gauna šviežią stegozauro galvą. Ir pasiūlymą, kuriam, aišku, joks tikras mokslininkas negalės atsispirti – galimybę keliauti praeitin ir tyrinėti dinozaurus, hm, iš arčiau.

Tiesa, mokslininkas ne pirštu penimas:

– Aš tiesiog negaliu suprasti, už kokius nuopelnus mums leista naudotis šia technologija? Kodėl būtent paleontologai? Kodėl ne kariškiai, ne CŽV, ne..., - jis mažumėlę užsikirto, - ne politikai?

Ak, tiesa, laikas pristatyti antrąjį herojų – vieną tokį Grifiną, kuris, be to, kad viliotų mokslininkus stegozaurų galvomis, dirba lyg ir pilkuoju kardinolu-laiko kelionių prižiūrėtoju. Taip pat – kovotoju su laiko paradoksais ir teroristais-kreacionistais, žudančiais (lyg) dėl to, kad laiko kelionės paneigia dieviškojo pasaulio sukūrimo teoriją.

Grifino rankos ilgos, kovoti su blogiukais jam padeda... jis pats, tik iš ateities (na, kartais – praeities):

„Įsivaizduoji, dar prieš savaitę tasai žmogus gavo išsamų ruošiamo nusikaltimo aprašymą! Šiandien Grifinas surinks visus raportus apie areštą, jų pagrindu sudarys dokumentą ir persiųs saviškiams į savaitės senumo praeitį – štai kur visa gudrybė.“

Tiesa, toji pati ateitis maksimaliai riboja ilgas Grifino rankas:

„Mes taip pasielgėme todėl, kad egzistuoja užrašai, liudijantys, jog padarėme būtent šitaip. Apsaugos nuo paradoksų taisyklės laiko mus surištus taip pat tvirtai, kaip ir jus. O gal ir dar tvirčiau.“

O kartais net ir pašiurpina – vargu ar daugelis mūsų apsidžiaugtų, gavę galimybę pamatyti tokį tolimos ateities daikčiuką, kaip...:

„Iš paketo barškėdamas išriedėjo kažkoks daiktas.

- Čia tau.

Ant stalo riogsojo žmogaus kaukolė. Žemėje ji aiškiai išgulėjo ilgiausiai kelias dešimtis metų. Ant vieno skruosto – simpatiška žalių samanų dėmė. Trūko kelių dantų.

Grifinui perdžiūvo gerklė.

- Kieno jinai?

- O kaip tau atrodo?“

Įvykis veja įvykį, Leisteriui likimas pakiša „kiaulę“ (jauno kreacionisto pavidalu) ir keliolikos mokslininkų ekspedicija atsiduria Mezozojaus eroje (65 mln. m. pr. Kr.) bei patiria visus laiko robinzonų liūdesius ir džiaugsmus (tarp jų, hm – ir į lengvą porno pretenduojanti grupinio sekso scenelė).

Su visais kovojantis, visus besistengiantis kontroliuoti Grifinas ūmai susivokia bevėpsantis į ant stalo riogsančią savo paties kaukolę. O laiko paradoksų vis daugėja, jie kraupėja, kol, galų gale ateina metas išsiaiškinti kas tikrieji laiko kelionių šeimininkai.

Finalas – gana nelauktas, netikėtas, bet, žinantys Swanwicko kūrybą vargu ar tikėsis tradicinio hapiendo.

Knyga gali patikti arba ne, tačiau nuo jos atsitraukti velniškai sunku, tad būkite atsargūs..:) Daugelis jai prikišo originalumo stoką, tačiau, vaikštant laiko kelionių temos vieškeliu vargu ar galima tikėtis naujų „Amerikų“. Tai pramoginė (gerąja prasme), lengvo, bet pakankamai intelektualaus turinio knyga, padėsianti įdomiai praleisti lietingą pusdienį ar nuobodesnį vakarą. Manyčiau, knygelė turėtų patikti tiems, kam patiko „Skaitmeninis Jėzus“, „Pasaulio pabaigos knyga“.

Pora mažų deguto šaukštelių – vietomis vertimas, hm, keistokas:

„...šis nespėjo nieko suprasti, nespėjo netgi išsisukti, kastuvo ašmenys įsirėžė jam į veidą ir, atšokę, trenkėsi į galvą.“

Ir – anotacijoje ant knygos nugarėlės Grifinas kažkodėl pavadintas „Grifitu“.

Laiko kelionių nugludinti žemės kaulai