- Ar ne per didelė bausmė - dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną?

- Nesijaudinkite... Visur bus teisybė. - Taip sutvarkytas pasaulis.

(Pokalbis tarp Volando ir Margaritos)

Be abejo, tai - klasika. Šis žodelytis savyje, mano nuomone, talpina visą begalybę. Kaip ir knyga, apie kurią ruošiamės kalbėti. Vargu ar kas nors nėra apie ją girdėjęs, netgi šnekant apie tuos laikus (o gal būt ypač tada), kai ne kurie viešumai uždrausti leidiniai kelią rasdavo "samoizdato" pagalba. Juk "rankraščiai nedega" - viena iš legendinių romano frazių, kurios, kaip ir daugelis kitų, išsilakstė takais takeliais, vedančiais į Romą, po visą pasaulį. Labai būtų sunku apibrėžti ir koks tai kūrinys. Pats Bulgakovas jį kartą pavadino "romanu apie šėtoną", tačiau lygiai tuo pačiu galėtų būti ir pasakojimas apie Išganytoją bei Prokurorą, apie kūrėją ir jo misiją, galų gale - apie besąlygišką meilę.

Romano siužetinis pamatas: šėtonas (Volandas) su visa makabriška palyda atsikrausto į sovietinę Maskvą, kur greta absurdiško partijos diktato romaną apie Jėzų Kristų ir Poncijų Pilotą kuria Meistras, moters archetipo - Margaritos - mylimasis... Šėtonas neabejingas tam, kas dedasi ir jis, skirtingai nuo J. V. Gėtės Mefistofelio iš "Fausto", nesėja blogio, o ateina kaip atpildo, kaip teisingumo, pagrindinio antikos etikos principo, dvasia, tačiau JO teisingumas - tai ne kalavijas, ritinantis galvas, o pajuoka - net ir galvos nuritinimui panaudotas tramvajus.

Jei pritartume teorijai, jog postmodernizmas egzistavo visuomet, tiesiog tetrūko mąstymo ypatybių, tai galima pastebėti, kad "Meistras ir Margarita" galėtų būti puikiausiu to įrodymu. Kiekvienas žmogus čia gali susirasti kažką sau. Stilių įvairovė - nuo grotesko, ironijos iki rūstumo bei bulgakoviškai lyriškų intarpų, taip pat galimybė skirtingais lygmenimis suvokti esmę: kam patinka - fabulą, kam patinka - siužetą, kam patinka - filosofiją. Pastarąją vėlgi kiekvienam leistina įžvelgti savaip, kaip bebūtų - tai veikia. Ta proga galėtume prisiminti romano epizodą apie puotą pas šėtoną, kuomet elementariame, juolab nomenklatūros nugyventame, bute atsiveria naujos, begalinės erdvės. Kuom tiki - taip ir įvyks, atverk akis ir pamatyk… Bulgakovas regėjo - juolab, jog tos garsiosios buveinės prototipu buvo jo paties gyvenamoji vieta. Tikėjimas, žinoma, dalykas asmeniškas. Visgi nepatikėti pačiu tikėjimu perskaičius "Meistrą ir Margaritą" neįmanoma. Labai rekomenduojame.

P.S. Bet pagalvojus - kaip turėjo autorius nekęsti literatūros kritikų, kad vienam nupjauna galvą jau pirmajame skyriuje…

P.P.S. O kas norėtų paskaityti apie romaną, labai rekomenduotinas E. Safronovos straipsnis "Michailo Bulgakovo "magiškasis romanas"", įdėtas lietuviškojo leidimo pabaigoje.

Bendras įvertinimas: Šedevras

Be abejo, tai - klasika. Šis žodelytis savyje, mano nuomone, talpina visą begalybę. Kaip ir knyga, apie kurią ruošiamės kalbėti. Vargu ar kas nors nėra apie ją girdėjęs, netgi šnekant apie tuos laikus (o gal būt ypač tada), kai ne kurie viešumai uždrausti leidiniai kelią rasdavo "samoizdato" pagalba. Juk "rankraščiai nedega" - viena iš legendinių romano frazių, kurios, kaip ir daugelis kitų, išsilakstė takais takeliais, vedančiais į Romą, po visą pasaulį. Labai būtų sunku apibrėžti ir koks tai kūrinys. Pats Bulgakovas jį kartą pavadino "romanu apie šėtoną", tačiau lygiai tuo pačiu galėtų būti ir pasakojimas apie Išganytoją bei Prokurorą, apie kūrėją ir jo misiją, galų gale - apie besąlygišką meilę.

Romano siužetinis pamatas: šėtonas (Volandas) su visa makabriška palyda atsikrausto į sovietinę Maskvą, kur greta absurdiško partijos diktato romaną apie Jėzų Kristų ir Poncijų Pilotą kuria Meistras, moters archetipo - Margaritos - mylimasis... Šėtonas neabejingas tam, kas dedasi ir jis, skirtingai nuo J. V. Gėtės Mefistofelio iš "Fausto", nesėja blogio, o ateina kaip atpildo, kaip teisingumo, pagrindinio antikos etikos principo, dvasia, tačiau JO teisingumas - tai ne kalavijas, ritinantis galvas, o pajuoka - net ir galvos nuritinimui panaudotas tramvajus.