Michailas Gasparovas „SU SKYDU IR UŽ SKYDO: PASAKOJIMAI APIE SENOVĖS GRAIKIJOS KULTŪRĄ“

Senovės Graikija laikoma dabartinės mūsų kultūros lopšiu, todėl apie tuos praėjusius laikus prirašyta nemažai knygų, sulaužyta daug iečių, nagrinėjant, kas, kodėl, kaip ir kada vyko tais būtais ir nebūtais laikais. Ir dažniausiai apie viską sprendžiama žiūrint iš mūsų laikų varpinės.

Kadangi iki mūsų dienų išlikę ne tik istoriniai faktai apie šį laikotarpį, bet ir architektūros paminklų, grožinės literatūros, filosofinių veikalų (neretai primenančių grožinę literatūrą), taip pat galima susidaryti nuomonę ir apie tai, kaip save įsivaizdavo patys senovės graikai. Net viena mokslo šakų - kultūrologija - skirta kiekvienos kultūros pažinimui iš vidaus. Tokiu atveju galima objektyviau vertinti papročius, tačiau tam reikia didesnių pastangų, atsikratant išankstinių savos kultūros suformuotų nuostatų ir pažiūrų į kai kuriuos dalykus.

Michailas Gasparovas knygoje "Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą" deklaruoja antrąjį pažinimo būdą: "Apie tai, kaip istorikai pagal prieštaringus pasakojimus atkuria tikrovišką įvykių vaizdą, būtų galima parašyti labai įdomią knygą, bet tai jau būtų visai kita knyga. O mūsų knyga - apie tai, kokią savo praeitį išlaikė atmintyje patys senovės graikai." (6 p.)

Tačiau neišvengiama ir komentarų iš šalies, t. y. mūsų pusės - tarytum sujungiant šiuos abu požiūrius. Ir, reikia pasakyti, autoriui puikiai sekasi, nes knyga velniškai įtraukia - 570 puslapių būčiau perskaitęs vienu prisėdimu, jeigu senovės Graikijos gyvenimui nebūtų trukdęs dabartinis gyvenimas: na, žinote, tokie dalykai kaip tiesioginis darbas, miegas (tai ne tas pats) ar valgis.

Knygos žanrą apibrėžti būtų sunkoka: tai ir istorija, ir žymių Antikos žmonių portretai, ir pagrindinės filosofijos kryptys, ir posakių reikšmės (pavyzdžiui, spartiečių palinkėjimas "Su skydu arba ant skydo" reiškė garbingą grįžimą - nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo), nes tik bailys bėga iš mūšio lauko pametęs skydą - bėgant paliekama viskas, kas maišo skuosti zuikiu, skydai taip pat), ir žinynas (raidžių, vardų, priesagų, priešdėlių ir etc.). Iš čia ir pagrindinis knygos trūkumėlis - nors knyga, kaip minėta, ne iš plonųjų, tačiau pro daug ką prabėgama paviršutiniškai: svarbiausi, žinomiausi (ar bent jau tokie jie turėtų būti) įvykiai, pavyzdžiui, Salamino, Maratono mūšiai, aprašomi šykščiai. Gal ir nereikėtų stebėtis, nes labai plėstis nėra kur: šiaip ar taip, peržvelgiama visa senovės Graikijos istorija - tiek pagal metus, tiek kultūriniu pjūviu - nuo dorėnų persikėlimo iki romėnų užkariavimo, tačiau vis tiek gaila.

Pasakojimus apie praėjusius laikus bandoma dėti chronologine tvarka, tačiau visada atsiranda nukrypimų į šoną, laiko šuoliai, todėl kiekvieno iš šešių skyrių pabaigoje dedama chronologinė lentelė "Darbai ir metai (pr. Kr.)", kurioje trumpai ir aiškiai nurodoma įvykių seka: gimė, mirė, įvyko toks ir toks mūšis, tas ir tas parašė tą ir tą kūrinį.

Knygos turinys dar labiau chaotiškesnis, nes norima parodyti ne tik fasadinę senovės Graikijos pusę - tai, ko mokoma mokyklose (t. y. ta pati chronologinė lentelė: mirė, valdė, kariavo, mirė), - bet ir tai, kas buvo už skydo (o graikai nebuvo suskydę), todėl gavosi įvairus mišinys: čia kartu Platono filosofija ir olimpinės žaidynės, graikų teatro vystymasis ir karai su persais, tarpusavio pjautynės ir Ezopo pasakėčios, graikų pastabos apie kitas tautas ir statulų kūrimo technologija, graikų legendos ir ištraukos iš Homero. Knygoje rasite ir įdomių smulkmenų (pavyzdžiui, visos dievų statulos Spartoje buvo su ietimis), ir linksmų pastebėjimų ("Karvedžiai sakydavo: "Rūpinkitės savo šukuosena, ji gražius padaro grėsmingus, o negražius - baisiais" 29 p.), ir taiklių frazių ("Mano kalavijas trumpas", - pasakė spartietis. "Ženk per žingsnį arčiau priešo", - atsakė jam vadas" 30 p.), ir žinomų dalykų (kuo skiriasi Olimpas nuo Olimpijos, kas graikams buvo herojai, kaip atsiranda ištraukos), ir įdomių minčių (pavyzdžiui, kaip skydas sukūrė demokratiją, kokių pasekmių turėjo milžiniškas graikų dievų panteonas, ką iš tiesų nori pasakyti mitai). Čia rasite legendas bei faktus apie tironų ir liaudies bukumą ir dorybes, garbingus, drąsius ir išmintingus, kvailius ir niekšus. Žodžiu, ir tas, ir anas, ir dar šis bei tas - beveik papildomi skaitiniai apie istoriją (beje, pratarmėje autorius kreipiasi į "jaunąjį skaitytoją") papildyti literatūriniais intarpais, kurie man pasirodė skurdūs ir nereikalingi. Bet kokiu atveju kiekvienas, skaitydamas šią knygą, ras ką nors naujo ir įdomaus.

Skaitant į akis krito tai, kad ši knyga parašyta rusų autoriaus: čia ir Puškinas, ir Ruslanas, ir Kijevo Rusia, ir Sankt Peterburgas, ir Ermitažo muziejus. Tačiau tokių rusiškų nuorodų ar palyginimų nėra daug, todėl jos neturėtų trikdyti tų, kurie nežino, kas tai yra.

Akis užkliuvo ir už kai kurių tikrinių daiktavardžių formų: knygoje vartojami ne įprasti vardai ar vietovardžiai, o šiek tiek pakoreguoti (artimesni originalui?) - Aleksandras Makedonas, Oidijas, Karalius Darėjas, Ptolomajų dinastija, šuo Kerberas, Daidalas ir Ikaras, Krėtos sala.

Užvertus paskutinį puslapį, iš karto norisi skaityti iš naujo, nes galva tiesiog nesugeba visko įsisavinti - užfiksuojami tik momentai (kaip minėjau, nemažai ką praleido ir M. Gasparovas). Trumpai tariant, puikus skaitalas besidomintiems istorija ar įdomybėmis. Jeigu kuri tema sudomins, visada galima panagrinėti plačiau.

Aš nemokau išminties, aš gydau nuo neišmanymo (Pitagoras)