Gana keista, bet “Tyto Alba” prancūzų triukšmadarį Michel Hoellebecq pradėjo leisti ne nuo pirmosios, dabar galiu drąsiai sakyti – programinės knygos, o nuo kitų, iš esmės nagrinėjančių tas pačias temas: “Platforma” ir “Lansarotė”. Nežinau, tai buvo padaryta specialiai, ar ne, bet mano manymu, išėjo gal net ir geriau: nors “Elementariosios dalelės” yra neabejotinai stipriausia šio autoriaus knyga, tačiau ją skaityti be tam tikro pasiruošimo ar nusiteikimo gali būti sunku. Kita vertus, perskaičius „Elementariąsias daleles“ nelabai yra tikslo skaityti nei „Platformą“, nei, tuo labiau, „Lansarotę“. Nors, žinoma, jums spręsti.

Neslėpsiu – „Elementariosios dalelės“ niūri, pikta, sunki knyga. Visiškai netinkanti pliažui, sekmadieniui, saulėtam vidudieniui. Kitaip nelabai gali būti. Juk tai – beveik moksliškai dėsningai sukaltas visiškai neiškilmingas requiem sekso revoliucijos kartai ir jos palikuonims. Reiškiniui, kuris mus aplenkė dėl valstybės, kurioje „sekso nėra“ viešpatavavimo, bet dabar tai irgi vis daugiau reiškiasi. Nugarėlėje knyga apibūdinama dar plačiau: „kaltinimo aktas Vakarų visuomenei“. Kokiai? Ogi tai, kurios vienintele religija yra patapusi jaunystė ir su ja siejamas seksualinis pajėgumas. Tai, kuri nebemoka oriai pasenti, kuri investuoja milijonus į plastinę chirurgiją, „stebuklingas“ kosmetikas, procedūras, kuri visaip bando apgauti laiką, dėl to kankinasi ir, be abejo, vis tiek pralaimi.

„Taigi, moterys, kurioms apie „1968-us metus“ buvo dvidešimt, o dabar sukako keturiasdešimt, atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Dauguma išsituokusios, jos visai negali tikėtis naujos santuokos – draugiškos ar atgrasios, - nes jos išnykimą pačios ir paspartino. Priklauso kartai, kuri pirmoji taip ryžtingai pareiškė jaunystės viršenybę, tad kaip jos gali stebėtis, kad dabar jau pačios yra niekinamos tos kartos, kuri atėjo užimti jų vietos . Galų gale kūno kultas, prie kurio kūrimo pačios daug prisidėjo, jų kūnams glembant, kelia tik vis didesnį pasibjaurėjimą savimi – beje, atitinkantį tokį patį pasibjaurėjimą, kokį pačios pastebi kitų žvilgsniuose" (p. 117). Galiausiai, tai - visuomenė, kaip jokia kita, atsiejusi seksą nuo meilės ir seksą pavertusi savitiksliu užsiėmimu. Girdėta? Žinoma. Ar tikrai Vakarų visuomenės daugiau neapibūdina jokie bruožai, tik šis? Žinoma, kad ne. Ar galima į tai pažvelgti šiek tiek kitaip, nei dažnai daro virkaujantys intelektualai ar apsimestiniai šventeivos? Žinoma. Mesjė Hoellebecq‘ai, buvęs psichiatrinės ligoninės paciente, kompiuterių specialiste, koks gi tas jūsų kaltinamasis žodis?

Visas „kaltinamasis aktas“ atskleistas per dviejų brolių – Mišelio ir Briuno istorijas. Jų motina – būtent „1968 laisvės kartos“ atstovė, tad vaikai motinos kaip ir neturi. Kokia laisvė, jeigu reiktų auginti vaikus?! (Atėjus laikui vaikai atsakys – kokia laisvė, tokios ir laidotuvės). Auginimui labiausiai tiks senelė ir internatas. Gerai, jeigu internate būsi stiprus, o jeigu ne? Apie vaikišką žiaurumą dažnai sakome: „jie nesupranta, ką daro“. Tik ar nuo to lengviau aukoms, tokioms kaip Briuno. Ne vienas šios knygos aptarinėtojas kažkodėl būtinai citavo šokiruojančią, nors nelabai baisesnę nei kai kurie epizodai iš S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“, pažeminimo sceną. Įtaigu? Ne, gal tiesiog įspėjimas skaitytojui – grožio čia nesitikėk. Vėlesnės XXX scenos liko už citatų – ir teisingai, gal visa tai skaito ir vaikai? Antrasis brolis- Mišelis - tiesiog keistas, jam už viską svarbiau knygos ir žinios. Su žmonėmis jis bendrauti nemoka, tuo labiau su merginomis. Jam sunku save išreikšti žodžiais, o ne formulėmis. O meilė formulėms taip lengvai nepasiduoda.

Nors spręsti apie kito žmogaus, net literatūrinio personažo laimę – nedėkingas reikalas, bet, mano manymu, abu broliai tiesiog labai nelaimingi. Mišelis bent jau sugeba susirasti sau tikslą ir prasmę – mokslą, o Briuno neturi beveik nieko, jis tiesiog bando plaukti pasroviui be jokių aiškesnių tikslų, išskyrus vieną – elementarų seksualinį pasitenkinimą, tegul ir dažnai apgailėtiną. „ Turint galvoje seksą, metų pradžia jam buvo puiki. Po merginų iš Rytų antplūdžio smarkiai krito kainos, dabar be jokių sunkumų atsipalaidavimą galėjai gauti už du šimtus frankų, nors vos prieš kelis mėnesius gaudavai pakloti keturis šimtus “ (p. 113)

Ir, staiga, abiems vyrams, jau sulaukusiems keturiasdešimties, būtent to barjero, kai kūnas ima ryškiau byrėti ir vis labiau priminti, kad jis - neamžinas, broliai sutinka po moterį. Jiems dovanojama viso ankstesnio gyvenimo tuštumos suvokimas ir tikra meilės pilnatvė (kad ir kaip keistai ji atrodytų Briuno atveju). Tiesa, neilgam.Juk tai – M. Hoellebecq, happy endų čia nebus.

Kaltintojas tikrai negailestingas. Sunku pasakyti, ar jis kenčia, ar jis tyčiojasi, ar jisbarasi, bet tai yra knyga su pozicija. Autoriui visi tie Vakarų visuomenės kultai, hiperbolizuota laisvė yra akivaizdžiai nepriimtini, svetimi, atstumiantys, tušti, antižmogiški.Į naujuosius mokymus, susidomėjimą Rytų religijomis, kitas „new age“ apraiškas jis žvelgia tiesiog su pasityčiojimu – štai keletas Briuno pastebėjimų iš Kempingo „Kaitos vieta“, kažkada įsteigto tų pačių – 1968-ųjų laisvūnų:

„Ypač didelį pasisekimą turėjo tantra, kuri jungė seksualinį trynimąsi, miglotą dvasingumą ir didžiulį egoizmą“ (p. 118), „Karminė kekšė tęsė etiudą, ji toliau postringavo apie žemės gelmių jėgas, persmelkiančias pilvą ir lyties organus… „Dabar jūs peržengėte racionalaus mąstymo barjerą, užmezgėte ryšį su savo giliaisiais klodais. Prašau jūsų atsiverti beribei kūrybos erdvei.“- „Krušybos erdvei“, - su įtūžiu pamanė Briuno… Apskritai visi tiesiog seilėjosi iš dėkingumo ir džiaugsmo dėl užmegzto ryšio; mūsų motina – žemė, tėvas – mėnulis ir panašiai. Atėjo Briuno eilė. Niūriu balsu jis perskaitė savo trumpą kūrinėlį: „ Tie taksistai tikri pederastai- niekaip nestoja, kol nenukrisi kaip rastas “. „Čia ir yra tai, ką tu jauti… - tarstelėjo joginė. – O tai jauti todėl, kad dar neišsivadavai iš savo blogųjų energijų… O dabar visi atsistosime ir susibursime į ratą“ .

Pamąstyti knygoje verčia beveik kas antras puslapis – nesvarbu, ar tai būtų gamtamokslinis pastebėjimas, ar atvira seksualinė scena, ar socialinė kritika. Minčių daug, nemažai ir girdėtų, bet čia viskas vienoje vietoje ir tarška niūriu domkratu. Taip, domkratu. Juk būtent ištraukus domkratą, pakeltas daiktas nuvirsta. Ir dar kartais prispaudžia.Gal dėl to šią knygą skaičiau ilgai ir ne kiekvieną dieną ryždavausi jos imtis. Per didelis įžvalgumas kartais ne tik žavi.

Gerai, mesjė Hoellebecq, kritikuoti kiekvienas gudrus, kokią išeitį mums siūlote, į purvą įmynęs visą kartą?

Jeigu knygą būtų apžvelgęs Vilis Normanas, manau, kad jis pasakytų taip: „bet čia autorius viską sugadino ir į pagalbą pasitelkė fantastiką“. Taip, iš tiesų, fantastika jis pasitelkė, bet nieko nesugadino. Aš visgi atskleisiu šį autoriaus sprendimą – pirmiausia dėl to, kad tai - ne siužeto knyga, ne trileris. Autorius mums siūlo naują būtybę, kurią sukuria vienas iš brolių: žmogų be meilės pojūčio ir poreikio. Galiausiai autorius išsiduoda, išsiduoda, kad visas knygos leitmotyvas gali tilpti į eilutes: „Žmogui nereikia sekso, žmogui reikia meilės. Žmogui nereikia saugumo, žmogui reikia meilės. Žmogui nereikia gyventi, žmogui reikia meilės“, arba - „ All we need is love “, bet būtent love , o ne free love , ką vėliau suprato ir pats Johnas Lennonas. Žinote, aš jam pritariu.

Tiesą sakant, man buvo labai keista, kai net du lietuvių kritikai, aptarinėję šią knygą (vienas iš jų - S. Parulskis) kažkodėl manė, jog reikia pabrėžti, jog Mišelio pavardė Džerzinskis. Gal tai turi ką nors bendro su „Geležiniu Feliksu“? Man net tokios minties nekilo – elementari lenkiška pavardė, o mesjė Hoellebecq gal net negirdėjo apie sadistą lenkų dvarininką - revoliucionierių. O gal aš be reikalo nuvertinu autorių? ČK juk irgi aktyviai dirbo „naujojo žmogaus“ kūrime, prisimenate G. Orwello „Mūsų pareigą partijai“?

Taigi, turbūt jau supratote - knyga, kuri patiks anaiptol ne kiekvienam. Bet kažką sau joje gali rasti kiekvienas. Ir tegul S. Parulskis abejoja literatūrine verte, jam tai leistina. O man ji priminė į kampą įsprausto žmogaus raudą ir tomis kruvinomis ašaromis užrašytą odę Meilei. Taip, Meilei. Vienai iš pagrindinių homo sapiens ypatybių, skiriančių jį nuo kitų Dievo kūrinių.

Pikta, įžvalgu, stipru