Vis dėlto puiku, kai net skaitydamas 4-ą to paties autoriaus knygą (užbėgu už akių klausimams - neskaičiau „Turmso nemirtingojo“), nustembi. Žinoma, galima sakyti, kad už „Sinuhę egiptietį“ nėra, nebuvo ir nebus geresnio istorinio romano, tačiau vis dėlto sutikime - istoriniai romanai - siauroka literatūros sfera, specifiška ir geras istorinis romanas dar nebūtinai yra tiesiog geras romanas. Todėl tas akibrokštas, kurį Waltaris sviedžia skaitytojui su "Keturiais saulėlydžiais" yra labai, labai netikėtas. Anotacijoje rašoma: "…[jame] Mika Waltari pasakoja apie tai, kaip rašė romaną "Sinuhė egiptietis…" Daugelis vien dėl to į rankas nepaėmė šios knygos. Mėgstamiausi argumentai - "Sinuhę" skaičiau seniai, reiktų perskaityti… "Sinuhės" neskaičiau, kaip čia skaitysiu dar "apie"… Tai va, mielieji: "Tyto Alba" ir Mika Waltaris mus "išdūrė": ši knyga yra tiek pat apie "Sinuhę egiptietį", kiek James Joyce'o "Ulisas" - apie Homero "Odisėją" (bent jau įtariu, kad jis - tikrai ne apie Odisėją, jeigu suklydau - nemuškite…)

Kita vertus… Na, vis dėlto, iš esmės negalima nuneigti teiginio, kad knyga apie tai, kaip rašytas "Sinuhė Egiptietis", tačiau jeigu jis buvo būtent taip rašytas, tada keista, kodėl galutinis rezultatas buvo ne "Kastaneda" (knyga, ne lietuviška pop grupė)… Taigi, jeigu taip jau norite, pasakysiu - "Keturi saulėlydžiai" yra knyga apie meilę, prasmę ir gyvenimą. Tai - filosofinė pasaka. Ir dar - jeigu ji būtų parašyta šiomis dienomis, tai tarčiau, kad ji - Paulo Coelho parodija. Tikrai. Netikite? Tada skaitykite:

"Todėl galų gale įsiutau ir aistringai sušukau karšiams:

- Pasakykit galų gale, ar tai verta gyvenimo? Kodėl šakelės plasta man prieš akis? Kodėl salsvas ievų kvapas taip dirgiai kutena šnerves? Kodėl mano kūnas dega karščiau už karštą naktį, kodėl jis neturi ramybės? Broliai karšiai, patarkite, kaip vėl nunerti į tyro vandens gelmę, o gal mirtis yra gili, tyra gelmė?

Ramiai trindami pieniais aplipusius pilvus į seklų dugną karšiai man atsakė:

- Mūsų nugarkauliai tvirti, nugaros plačios, o mūsų kūnai dailiai lėkšti. Pamėgink suploti savo varganą kūną paplokščiai - kaip mūsų, ir tau gal bus gera. Ir vičvienu uodegos atostūmiu nugrimsi giliai giliai į tyrą vandenį. Gal tu užsiversk ant savęs didelį plokščią akmenį, kad susiplotum, nes mes gerai žinom, jog žmonės, įsigiežę netobulo, netikusio ir ydingo savo pavidalo, leidžiasi palaidojami giliose duobėse ir užsidengia duobes paplokščiais akmenimis, idant supanašėtų su karšiais."

Na, kuo ne "Alchemiko" "išmintys"? Gaila, apžvalgos dydis riboja citatų kiekį, nes įvairius pokalbius su laukinėmis katėmis, su triušiais, klejojimus prisigėrus durnaropės antpilo būtų galima cituoti ir cituoti - tiek juose gyvenimo išminties ir įžvalgos! O juk viskas prasideda nuo paprasto įvykio - tiesiog nusilakęs lyrinis herojus ant mielos draugės patalo pagalvėlės pameta savo širdį, kurią neseniai jam atidavė žmona. Mat kol herojus vertėsi vinių prekijo amatu, žmona širdį saugojo komodos stalčiuje. Negana to, prie herojaus ėmė kibti egiptiečiai, o ypač toks Sinuhė, reikalaudami knygos. Tad ir tenka išvykti į miškų trobelę ir kibti į rašymą. Ypač jie erzina herojaus šunį, kuris pagatavas visus išvaikyti, bet jam labiau rūpi sultingi kaulai ir aplink vis sliūkinanti laukinė katė.. Na, o rašymas - procesas toks sudėtingas, ypač, kai širdis svetimose rankose. Štai tada ir kyla noras pakalbėti apie gyvenimo prasmes…

Apibendrinsiu - puiki, šilta, nuoširdi, linksma knyga! Nesitikėjau, kad Waltaris ne tik puikus pasakotojas, stiliaus meistras, bet dar ir toks šmaikštuolis (papildomo malonumo suteikia ir komentarai, kurių tingu ieškoti, bet vis tenka lįsti į knygos galą).

P.S. Prisipažinsiu - iki pusės knygos niurzgėjau "Kas čia per nesąmonė? Kur Sinuhė? Kur bibliotekos ir rankraščių dulkių kvapas?", o paskui, supratęs, kad mane apmovė, tik kikenau versdamas puslapį po puslapio. Veeeeža!

P.P.S. Ir šitą knygą jau netrukus galėsite laimėti DIDŽIAJAME KALĖDINIAME konkurse!!!

Veeeža!