Tai vienas iš skaitytų romanų, kurį, mano manymu, verta įtraukti į sąrašą "Ką turi perskaityti būsimas rašytojas/poetas". Savo užmoju prilygstąs, kur prilygstąs,- netgi žymiai lenkiantis John'o Irving'o "Pasaulį pagal Garpą".

Keistai užburiantis, 1969 m. Čekoslovakijoje sukurtas (bet dėl politinių aplinkybių pirmiausia išleistas 1973 m. Prancūzijoje) šedevras apvertė mano nuostatą, kad "senolių" laikų kūryba skirta tik senoliams. Nelabai pagavau kampą, kodėl romanas išleistas po "Garsiausia XX a. pabaigos knyga" serijos ženklu, matyt, p. L. Varanavičienė (Tyto albos" leidyklos vadovė) savotiškai suvokia amžiaus pabaigos tarpsnius.

Istorija tokia: aprašomas vaikino, vardu Jaromilas, gyvenimas - nuo gimimo iki mirties ir nuo berniuko iki vyro. Jo mama nori, kad sūnus taptų poetu ir deda visas pastangas, kad jis gautų reikiamą išsilavinimą. Ir Jaromilas tampa Poetu: Poetu, kurį myli motina ir tuo pačiu pavydi sūnaus meilės kitoms moteriškoms būtybėms; Poetu, kuris savo kūrybą rodo Dailininkui - motinos meilužiui; Poetu, kuris myli moteris, motiną, poeziją ir komunizmą; Poetu, kuris geba poetiškai perteikti marksizmo idėjas; Poetu, kuris meilę iškeičia į ideologiją.

Kas skaitė šį romaną ir perskaitė iki galo, gal pasakys, kad Jaromilas tapo Poetu - monstru. Bet aš su tuo nesutikčiau. Sakyčiau, kad jį tokiu padarė. Tam įtakos, visų pirma, turėjo motinos narcisizmas, maniakiškas prisirišimas prie sūnaus ir ambicingas, traumuojantis auklėjimas, turėjęs nuvesti sūnų į šlovę ir geresnį gyvenimą, bet padarė iš jo tik išlepusį infantilų nevykėlį. Antra - politinė situacija: komunizmo idėjos brukamos per visas priemones gali paveikti ir kitaip subrendusią savimonę.

Pats Kundera romane vaidina didžiausią vaidmenį: čia jis yra Dievas. Kundera sukalioja pinamos istorijos kūrimo rankenėles kaip nori: tai nusileidžia į savotiškai žavingus (žodyno turiningumu) apmąstymus apie politinę situaciją komunistinėje Čekoslovakijoje, tai žvelgia į moters ir meilužio ar motinos ir sūnaus santykių fantasmagoriją, tai įspraudžia istoriją iš pagrindinio herojaus svajų - ir viskas taip susiję, taip tikra, taip žmogiška ir tuo pačiu originalu. Kartais rašytojas istoriją gvildena lyg nešališkas stebėtojas šį bei tą paaiškindamas apie veikėjų charakterį ir jų padėtį tam tikroje situacijoje; kartais leidžiasi į monologinę diskusiją su skaitytoju, nuklysdamas nuo pagrindinės istorijos. Atrodo, jau aišku, kaip užsibaigs skyrius, ir staiga viskas apverčiama antraip.

Knygoje veikėjų nemaža, bet tik keletas iš jų įvardijami vardais. Visi kiti tiesiog vadinami pagal tai, kokį atlieka vaidmenį: Studentas, Dailininkas, Raudonplaukė, Keturiasdešimtmetis ir pan., net pats Jaromilas dažniau vadinamas Poetu, o ne vardu. Tai knygos pradžioje kiek trikdo ir įvelia dviprasmybių bandant atsekti, kas yra kas, panašiai kaip G.G. Marquez'o knygoje "Šimtas metų vienatvės" (kur veikėjų, atrodo, visas šimtatūkstantinis miestas, o vardų tik trys-keturi), bet greit tai duoda romanui papildomo šarmo bei originalumo. Pats M. Kundera apie tai vėliau rašė, jog jis nieko nenorėjo įtikinti, kad jo personažai yra realūs, o pavardės be vardų ir vardai be pavardžių jau yra ženklai.

Politika ir vaikiškas vyriškumas, seksas ir poezija, žavesys ir tragedija komunistinio siaubo apvalkale, - įtariu, galvojat, kad perdaug pompastikos čia varau, o jūs paskaitykit ir suprasit, kodėl blogis yra ne aplink mus, o pačiuose mumyse, net mums to nežinant.

Sunkokai šios knygos prasmę turėtų pagauti jaunesniojo amžiaus skaitytojai, kuriems neteko realybėje patirti sovietinių cenzorių rankos bei pučiamos į smegenis demagogijos. Jiems romano pabaiga gali pasirodyti nelogiška ir nesuvokiama. Bet velniop šį argumentą. Jei manaisi esąs pradedantysis ar patyręs poetas - perskaityk ir bandyk prilygti.

Prikaustantis žavesys ir siaubas