Gėda, bet ilgai buvau tas, kuriam vardas Milan Kundera teapsiribojo keliomis enciklopedinio pobūdžio žinių eilutėmis, filmu „Nepakeliama būties lengvybė“ ir nebaigtu skaityti to paties pavadinimo romanu bei puikiu Vilniaus Jaunimo teatro spektakliu „Žakas fatalistas ir jo šeimininkas“. Bet pagaliau ir vėl atėjo pažinimo džiaugsmas! Na, o jeigu apžvalgą skaito tie, kurie iš tiesų dar nesusipažino su šio autoriaus kūryba, tai vis dėlto pravartu žinoti, kad jis jau įėjo į XX a. antrosios pusės pasaulio literatūros paveldą. Gimęs 1929 m., čekas, vos pradėjęs rašyti išprašytas iš socializmo žmogišku veidu statybvietės už labai nesocialistiškus kūrinius, dabar gyvenantis Prancūzijoje ir vis dar rašantis, vis dar stebinantis…

„Juokingos meilės“ jau tik viena iš penkių lietuviškai išleistų M. Kunderos knygų, kitos: „Nepakeliama būties lengvybė“, „Atsisveikinimo valsas“, „Gyvenimas yra kitur“ ir vėliausia - „Lėtumas“, bet, žinoma ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad pradėjęs, skaitydamas ir pabaigęs skaityti šią knygą jautiesi velniškai keistai ir vis kitaip – pirmiausia, bandai suvokti: apie ką ji, kokia ji? O atsakymų labai daug…

Pirmiausia, ji apie meilę, kaip ir sako pavadinimas. Įdomus momentas – angliškai ši knyga buvo pavadinta „Laughable Loves“, t.y. ne „Juokingos meilės“, o su kiek kitokiu reikšminiu atspalviu, galbūt „Meilės, iš kurių galima juoktis“. Bet gal tik man vaidenasi skirtumas tarp šių pavadinimų… Antra, ji – apie erotinę meilę. Taip, erotika tiesiog liejasi per kraštus, tačiau kokiu pjūviu! Atrodytų, kad kažkas, sėdintis, stebintis ir būdamas tiesiog velniškai įžvalgus, žavisi geismų išprovokuotais paradoksais, juos kruopščiai registruoja ir pateikia kitiems: štai, žvelkite, taip jūs iš tiesų atrodote! Galbūt kai kas pavadintų tai meilės jausmo nuvainikavimu, visko suvedimu į „antrą galą“, bet, man rodos, retas kuris drįstų autorių išvadinti ciniku – jis tiesiog labai gerai suvokia žmogaus esybę ir kiek kūnas ten užima. Trečia, ji apie istorijas – žaidimus. Žiaurius žaidimus, kurių sumanytojai ir figūrėlės – žmonės, tampantys savo žaidimų vergais. Ir nors autorius aiškiai duoda užuominas, gerokai hiperbolizuodamas situacijas (pvz., „Symposion“), tačiau jų įtikinamumas – nemažėja. Ketvirta, ji apie iš tiesų juokingas istorijas, kai kurias – beveik absurdiškai („Eduardas ir Dievas“), kitas – tragiškai („Netikras Autostopas“), trečias – labai pamokamai („Daktaras Havelas po dvidešimties metų“). Penkta – ji baisi. Baisi, nes suvoki, kad buvo gyvenime akimirkų, kai buvai vos ne tobulas tokios istorijos – žaidimo dalyvis – auka ir kad tol, kol turi kūną, jis ir toliau su tavimi žais. Šešta, ji parodanti kelią – kelią, vadinamą susitaikymu ir suvokimu, kad viskas yra taip, kaip yra: juokinga jaunystė, juokinga senatvė, juokingas gyvenimas ir kas neišmoko juoktis tevertas atsainaus gailesčio, bet ne užuojautos.

P.S. Ir labai keistai skamba ant nugarėlės žodžiai, apibūdinantys turinį: „mūsų laikais neįmanomas Don Žuanas, juokinga jaunystė“, todėl, kad perskaitęs įsitikini – viskas įmanoma ir viskas yra, tereikia apsižvalgyti, nuvogus lašelį M. Kunderos talento…

Šedevras