O tai - ištrauka ne tik iš knygos anotacijos ketvirtajame viršelyje, bet ir iš paties romano. Autorius - prancūzų ir čekų (įdomu, ir kaip jie tokiu šviesuliu pasidalina?) rašytojas Milanas Kundera - romaną rašo taip, lyg su mažomis mergaitėmis žaistų klases. Atrodo, kad jo posūkius romano siužete labiau nei logika, literatūros tradicijos bei panašūs gėriai ir blogiai lemia koja paspirtas akmenukas. Čia siužetas įtraukia į patį veiksmo įkarštį neįvardintame Europos mieste, čia mesteli į prieš keliasdešimt metų buvusį Prahos gyvenimą. Čia rašo apie heroję taip, lyg jau išgirsti net jos balsą, o čia jau aiškina, kaip pats rašytojas sugalvojo jos vardą arba apie ką apskritai ši knyga. Skaitant kartais atrodydavo, kad iš skaitytojo autorius tyčiojasi. Ir jam nieko nėra maloniau, nei pamatyti suglumusią virš jo knygos palinkusio skaitytojo išraišką. Net jei ir taip - kai esi laikomas "vienu įdomiausių ir labiausiai skaitomų XX a. romanistų" (šlovė ketvirtajam viršeliui!), gali sau leisti tiek ir dar daugiau.

Taigi jei supratote, apie ką autorius kalba anotacijoje, tai gal suprasite, ir apie ką šis romanas. Sakyčiau, kad man variacijos vietomis pasirodė kiek nutolusios nuo pagrindinės temos...bet kas tada ta pagrindinė tema? Juokas ir užmarštis? Praha ir istorijos žymės šiandienos gyvenime? Seksualumo inspiruojami poelgiai? Meilės istorijos? Kas? Nesu tikra, kad pats M.Kundera tikėtųsi išgirsti vieną kurį nors atsakymą. Ir jo sukurtoji Tamina man pasirodė vargu ar kuo ypatingesnė ar vertesnė tapti pagrindine variacijų tema nei kiti herojai - Marketa ar mėsininko žmona Kristina. Visos jos - lyg kaladėlės romano autoriaus rankose. Spalvoti LEGO kubeliai. Iš kurių lipdomas į šimto dalelių mozaiką panašus kūrinys. Kažkuo knyga man priminė F.Ozono filmą "5x2". Tiesa, ten atskirais gabalėliais dėliojama vis tų pačių žmonių istorija, o čia - vis skirtingų. Bet gal būtent todėl ir pamatai, kokie jie (mes!) visi panašūs.

Bruožas, už kurį labiausiai vertinčiau šią knygą - pakankamai harmoningas naivios, rožinės, įsikalbėtos ar gilios meilės ir politinės satyros suderinimas. Prahos pavasario įvykiai, sovietmečiu dingę ar tiesiog išbraukti žmonių vardai, bandymai rasti laimę Vakaruose - į šiuos įvykius M.Kundera žvilgeli taip lengvai ir drauge taip atvirai skaudžiai. Technologijos "nereikalingus" asmenis ištrina iš nuotraukų, o laikas - iš mūsų prisiminimų. Paradoksalu, bet "Juoko ir užmaršties" knyga veikiau skatina prisiminti. Net ir tai, kas visai nejuokinga.

Net jei M.Kundera, sužinojęs mano samprotavimus apie jo ironiją ir skepsį, sugniaužtų kumščius ir šauktų niekada taip nemanęs - tebūnie. Savo dalį suspėjau pasiimti - įsiminiau krūvą ironiškų, bet labai taiklių citatų, įsiminiau kelias a la "gyvenimiškas", tačiau šioje knygoje lyg naujoje šviesoje apnuogintas situacijas - ryškių karolių reikšmę ant provincialės kaklo, absurdišką nutikimą pamoką atsakinėjančioms pirmūnėms - bei aktualijas (itin smagiai, nors ir trumpai, M.Kundera brūkšteli eilutes apie XXI amžiaus menininkų marą - grafomaniją p. 124). O ko vertas jau vien naujas terminas litost . Šis čekų kalbos žodis vargiai išverčiamas į mūsų gimtąją kalbą, tačiau autorius jam paaiškinti pažeria tokių situacijų pavyzdžių, kad skaitytojui belieka susiskaičiuoti tik savo patirtus litost .

Ši knyga M.Kunderos gerbėjų sąrašą galėtų papildyti vardais tų, kuriems patinka literatūroje žaisti klases, "kvadratą" ar panašius žaidimus. Ir turbūt nelabai patiks tiems, kurie labiau vertina lėtesnius pasivaikščiojimus prieš miegą ar tiesiog šiuo metu kiek šlubčioja viena koja. Manęs "Juoko ir užmaršties knyga" nepavertė M.Kunderos garbintoja. Tačiau kartais visai smagu pabandyti kartu su autoriumi pašokinėti ten, kur veda jo fantazijos bei ironijos paspirtas akmenukas.

Juokingai graudžios erotikos ir politinės atminties knyga