Milan Kundera yra vienas iš šiuolaikinių užsienio autorių, kurių visus kūrinius leidyklos turbūt nutarė išleisti lietuviškai (kiti – A. Baricco, S. Rushdie, S. King). Rašytojo gerbėjai ir mylėtojai tokiais „rinktiniais raštais“ gali džiaugtis, tačiau mėgstantiems tik geriausią literatūrą iškyla problemų: norėtųsi perskaityti vertingiausią kūrinį (geriausiu atveju – porą vertingiausių kūrinių) ir jau tada spręsti, ar verta su autoriumi draugauti toliau, ar ne. Ir išvis nuspręsti, ar jis vertas dėmesio. O kur dar tie rašytojų jaunystės paklydimai, kuriuos vėliau gėda rodyti...
Verta ar neverta skaityti šį jau aštuntą lietuviškai išleisto čeko, dabar rašančio prancūziškai, kūrinį? Pasinaudokite žemiau esančiu testu!
Šią knygą galėtų skaityti tie, kuriems:
- patiko A. Baricco romanų „Šilkas“, „Novečentas“ stilius. Nors Kundera ir nėra toks taupus žodžiais kaip italas, tačiau romano „Tapatumas“ stilius artimesnis pastariesiems kūriniams negu čeko knygoms „Juokingos meilės“ ar „Lėtumas“;
- reikia, kad knygoje būtų ne mažiau kaip trejetas minčių-pasvarstymų apie žmones, jų santykius, visuomenę ir pan.;
- reikia, kad tokių minčių-pasvarstymų skaičius knygoje neviršytų penkių;
- patinka meilės istorijos, bet nepatinka meilės romanai;
- mokosi iš svetimų klaidų: kas gali atsitikti, jeigu antrai pusei leisite įsitaisyti meilužį, net ir fiktyvų (t. y. slapto gerbėjo rolę prisiimate sau, žadindamas jos jausmus ir mintis laiškais).
Vieną iš variantų, kuo tai gali baigtis (bet nebūtinai baigsis) rasite knygoje. Sėkmės žaidžiant!
Šis romanas turėtų patikti ir tiems, kurie:
- mano, kad moterys trokšta ne šeimyninės laimės, o flirto, tuo tarpu vyrai – tik būti pareigingais tėtušiais. Jeigu jūs manote, kad tokia lyčių santykių tendencija ir toliau išliks (stiprės? bus dominuojanti?), žinokite, kad jūs turite bendraminčių (viena jų – pagrindinė romano veikėja Šantalė);
- mano, kad moterys pačios nežino, ko nori: jei šeimos vyras, tai nuobodus, jeigu pradedi vilioti, tai turi negerų minčių;
- nori paprasto, bet ne prasto skaitymo porai valandų;
- pavargo nuo knygų, kurios sveria daugiau nei paprasta silikatinė plyta;
- mėgsta ironiškas pabaigas;
- skaito visas M. Kunderos knygas.
Net jeigu atsakėte nors į vieną klausimą teigiamai, jūs vis tiek galite neskaityti šios knygos. Išimtis – jeigu jūs skaitote visas M. Kunderos knygas: tuomet iš principo reikėtų perskaityti ir šią.
P.S. Įdomus pastebėjimas – „Tapatumas“ yra pirmasis M. Kundera romanas, kurį leidykla „Tyto alba“ išleido ne serijoje „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“. Įdomu, ką tuo norėta pasakyti?
Kundera. Jau aštuntas.
Kas dar be Kreko skaite sia knyga? Ir gali atsakyti i kelis klausimus?
Kiek galima spresti, jie abu daug ka (arba viska) is to isivaizdavo. Panasu, kad visu laisku autorius - jos draugas. Tai tiesiog vaizduotes zaidimas, svarstant, kaip viskas pasikeistu, jei imtum elgtis ne taip, kaip elgiesi paprastai. Ir gana iprastas klausimas - ar tas zmogus, kuris buvai praeityje arba busi ateityje, yra tas pats, kas tu. Ir ypac - ar tas zmogus, kuris butu ateityje, jei imtum elgtis neiprastai, butum tu.
Tai IMHO megstama Kunderos tema. Ar verta apsimesti tuo, kas nesi, nes labai greitai gali tuo tapti, ir ka darysi tada? Ypac jis megsta pavyzdzius, kai neiprastas elgesys, toks kaip vaidyba tarpusavio santykiuose, iskart jiems negriztamai pakenkia.
Kundera yra ir bus tarp geruju musu amziaus romanistu.
Tiesa, man Kunderos kūryba nepatiko.
Grazu, bet eilinikart priejau isvados, kad ne visas knygas reikia skaityt. Ir ne visas iki galo. Ir,aisku,ne visiems. Grazu, bet....